Levelinimo lygiai

Tam, kad toliau galėtume analizuoti, kokie būna varžovų elgesio modeliai, turime aptarti svarbią levelinimo sąvoką.

Turbūt pokerio žodyne nėra kito tokio žodžio, kuris būtų taip netinkamai suprastas ir naudojamas. Žaidėjai naudoja šią sąvoką kiekvienam baisiam sužaidimui pateisinti ir visiems sudėtingiems reiškiniams paaiškinti. Pokerio kalboje tai jau tapo posakiu „Apmauti ką nors”. Šis žodis tapo toks miglotas, kad tam, jog galėtume jį suprasti, turime labai aiškiai apibrėžti patį terminą.

Levelinimo sąvoka klaidingai suprantama dėl kalbos potekstės. Kai kalbame apie „levelius”, ypač kai sakome, kad kažkas yra aukštesniame „levelyje”, mes metaforiškai viską sustatome i vertikalę. Todėl, jei kalbėtume apie kažką, kas yra žemesniame lygyje, matytume jį ant žemės, kas aukštesniame – kažkur danguje, o jeigu dar aukščiau, tai jau ir virš debesų, ir taip toliau. Sudėliotume panašiai, kaip atmosferos sluoksnius. Įsivaizduojame gerus pokerio žaidėjus, žaidžiančius tokiame fantastiškai aukštame „levelyje”, kad mums būtų neįmanoma net suvokti, kas ką tik tarp jų, ten aukštai, įvyko.

Bet kas tas „levelis” iš tikrųjų yra? Būkime tikslūs šioje vietoje. Kai mes pasirenkame tam tikrą vieną lygį, tai ką mes iš tiesų pasirenkame yra vienas veiksmas arba strategija. Kai mūsų oponentas bando atremti mūsų strategiją, levelis „aukščiau to” yra tai, kas atremia jo counterstrategiją. O virš to?

Tiesą sakant virš to jau nieko nebėra.

Panagrinėkime pavyzdį. Sakykime labai drawy lenta galiausiai baigėsi tokiom kortom 4♥9♥7♣2♣2♦. Buvo galybė įvairių draw, bet jie visi dabar yra miss'inti. Dabar oponento ėjimas, jis bet'ino kiekviename street'e. Taip pat jis mums parodė, kad yra linkęs rizikuoti, bei prisirišęs prie pinigų. Tokiu atveju mūsų pirmas „levelis” būtų gaudyti jo blefą, nes mes tikimės, kad jis ir vėl bet'ins. Jeigu varžovas atspėjo mūsų išvadas, jis gali neblefuoti iš viso. Bet jeigu mes užbėgam tam už akių, nuosekliai darydami call'us ir jokio blefo negaudydami, mes pasiekime antrą „levelį”. Dabar sakykime, kad jis turi labai stiprią įžvalgą ir tikisi, kad mes atliksime aukšto lygio atrėmimą, taigi jis grįžta prie originalios savo strategijos, kad galėtų atlaikyti šį pokytį. Tai yra jo trečiasis „levelis”. Mūsų trečiasis lygis būtų sugrįžti prie blefo gaudymo. Pabrėžiu, pirmas ir trečias lygis yra identiškos strategijos. Tai kur gi skirtumas?

Skitumas atsiranda dėl gebėjimo prisitaikyti. Žaidėjai, kurie žaidžia pirmame lygyje, retai iškrypsta iš savojo lygio. Pirmas lygis dar yra apibūdinamas ir pagal tai, kad tai yra žaidimas, kurį žaidžia dauguma prastų žaidėjų ir kad jam žaist reikia nedidelio sąmoningumo. Antras lygis yra apibrėžiamas kaip counterstrategija pirmo lygio žaidimui, jis yra lyg pirmojo lygio korekcija. Antrojo lygio naudojimas dar nebūtinai reiškia lankstumą kaitaliojant lygius. Antrojo lygio žaidėjas gali taip ir pasilikti žaisti antrame lygyje nuolatos išnaudodamas pirmo lygio žaidėjus.

Taigi, kai sakome, kad žaidimas pasiekė trečiąjį lygį, ką iš tikrųjų norime pasakyti yra tai, kad tai yra sąmoningai pasirinktas pirmas lygis, kai kažkas pasirenkta žaisti pirmu lygiu su lankstumu ir žinojimu, kad betkada gali laviruoti tarp skirtingų „levelių”, priklausomai nuo žaidimo eigos. O virš to?

Nėra jokio reikalo kalbėti apie „levelį” virš trečiojo lygio. Tai kvaila idėja, bet ji išduoda faktą, kad dauguma žmonių nesupranta, kaip veikia koreguojamas žaidimas. Kaip matai, teoriškai yra tik du leveliai, bet mes savavališkai nusprendžiame pirmąjį lygį apibrėžti kaip lygį, skirtą žmonėms, kurie negali dalyvauti levelinimo žaidime. Sakyti, kad kažkas žaidžia penktojo lygio žaidimą – beprasmiška. Trečiasis „levelis” yra paprasčiausiai pirmojo lygio strategijos kartojimas, ketvirtas „levelis” būtų antrojo lygio kartojimas, penktas lygis, vėl pirmojo strategijos kartojimas ir taip toliau.

Trečiąjame lygyje iš tikrųjų ya free-flow žaidimas, kuriame vyksta koregavimai tarp pirmojo ir antojo „levelio”. Pirmo lygio žaidėjas beveik niekada arba labai retai pasikoreguos savo žaidimą, antro „levelio” žaidėjas gali taip pat jame užstrigti išnaudodamas pirmą lygį. Trečiojo tipo žaidėjas yra lankstus, sąmoningas ir meistriškai pasirenka sitaucijas, kuriose laviruoja tarp atitinkamų lygių. Aukšto lygio žaidime gali pamatyti sąveiką tarp pirmo ir antro „levelio”.

Svarbiausiai yra žinoti, kad levelinimo žaidimas baigiasi. Jis nekyla į orą vis aukštyn ir aukštyn. Jis yra ribotas ir nugalimas. Aukšto lygio žaidėjų žaidimas nėra kažkuo ypatingas, kad tu negalėtum su jais žaisti ” jų lygiu”. Kai tik pasieksi sąmoningą lankstumo laipsnį, tau atsivers ta ati arena kaip ir jiems.

Iš esmės levelinimas yra spėlionių žaidimas, panašiai kaip akmuo-popierius-žirklės. Žaidėjas spėja, kokį lygį pasirinks jo varžovas ir šiam spėjimui atlieka atitinkamus koregavimus savo strategijoje. Labai panašiai, kaip ir žaidimo flow. Jei apibrėžtume žaidimo flow kaip įgūdį, nuskaityti ir atspėti oponento iš anksto apgalvotus žaidimo šablonus, tai analogiškai levelinimo įgūdis yra gebėjimas nuspėti, kokį counterstrategijos modelį pasirinks priešininkas.

Kur geriausiai žaisti pokerį?