Pačia kortų kilme ir jos kelione Europos link susidomėta gana neseniai. Įvairiuose šaltiniuose minima, jog jos pirmiausia buvo išrastos Kinijoje valdant Siun-Chu dinastijai maždaug 800-aisiais mūsų eros metais. Kiti nesutaria ir teigia, jog jos atsirado Indijoje, tada nukeliavo į Kiniją, o Europą pasiekė tik po nuožmiųjų Kryžiaus karų. Jas XIII-XIV a. atgabeno klajokliai iš Tolimųjų Rytų.
Vienas iš kortų tyrinėtojų E. S. Teiloras turi ir savo kortų atsiradimo istoriją ir versiją. Jis teigia, jog kortas į mūsų žemyną atnešė romų šaknų turintys klajokliai. Manoma, jog romai keliavo jau išmintais persų prekybininkų keliais Šiaurės Afrikos regione.
Iš šio regiono viduramžiais atvykę romai išplatino kortas pietų Europoje. Šaltiniuose teigiama, jog maurai atgabeno kortas į Ispaniją, o saracėnai – į Italiją. Ši versija grindžiama išlikusiais arabiškų kortų pavyzdžiais ir viduramžių rašytiniais šaltiniais.
Toliau kortos iš Ispanijos ir Italijos išplito į Vokietiją ir Šveicariją. Kisdavo ir kortų sudėtis – kiniškos vaizduotos su įvairiais simboliais, indiškos su ryškiomis spalvomis, prancūziškos – jau paprastesnės. Keisdavosi ir kortų „veikėjai“ – nebūdavo damų, dingdavo karaliai, atsirasdavo riteriai.
Taigi, skirtingose Europos vietose susiformavo vis kitokie kortų atvaizdai. Skyrėsi šeimynų simboliai, spalvinė gama ar net simbolinės reikšmės, stilistika.
Ankstyvųjų ir Viduriniųjų Viduramžių laikotarpiu buvo labai svarbu turėti kokybiškas, unikalias kortas, kadangi rankų darbo kortų kaladė buvo statuso simbolis.
Kur žaisti patikimiausia?
Standartinių kortų atsiradimas
Šiandien mes žaidžiame su prancūziškomis kortomis, kurios išplito maždaug XV a., o dėl paprastos jų formos, simbolių ir spalvų minimalizmo, šias kortas buvo galima pagaminti labai greitai ir be didelių pastangų.
Dvaro kortų buvo tik 12 ir tarp jų jau atsirado damos. Spėjama, jog tai susiję su prancūzų dvarų etiketu ir nuo jo neatsiejamu galantišku asistavimu moterims. Dėl paprastesnių kortų gamybos, lengviau suvokiamų simbolių ir dėl to mažesniu klaidų darymu žaidimuose bei pigesnės gamybos XVI a. Prancūzija tapo svarbiausia Europos kortų tiekėja.
Dar vienas įdomus faktas, kad XVIII a. viduryje mažo Prancūzijos miestelio amatininkai sumanė kortas piešti veidrodiniu principu – jas apvertus kortos atrodė vienodai. Ši naujovė kortų versle sukėlė tikrą revoliuciją, o ją dar labiau paspartino britų kortų gamintojo T. de la Riu išrasta kortų gamybos technologija, su kuria kortos iš karto buvo nuspalvinamos net 4 spalvomis.
Dėl visų naujovių, palankių ekonominių sąlygų Apšvietos laikais – XIX a. viduryje Anglijos fabrikai kortas gamino šimtais tūkstančių.
Dar šiek tiek vėliau be įprastų lošimo kortų, pradėta gaminti vienetinius rinkinius, kuriuose vaizduoti ne tik aristokratai, bet ir literatūros, kultūros, politikos veikėjai, istoriniai asmenys. Tačiau šios buvo nepraktiškos – jos tiko nebent kaip madingas suvenyras.
Kortų gamyba
Pačios pirmosios kortos buvo piešiamos, o kad būtų greičiau – vėliau naudoti ir trafaretai. Toks būdas nebuvo efektyvus, nes tokias kortas galėjo įsigyti tik turtingiausieji. Gamintos ir pigesnės, tačiau jos labai greitai nusidėvėdavo.
Pirmieji profesionalūs gamybos metodai kortų atsiradimo istorijoje aptinkami XV a. Vokietijoje kortas imti dauginti ksilografijos būdu – atspaudžiant paveikslėlius nuo dažais dažytų medžio raižinių. Ši, kad ir menka, technologinė pažanga padėjo kortoms paplisti po visą Europą, nes jų buvo galima pagaminti daug daugiau.
XVI a. medžio raižinius pakeitė vario raižiniai. Medžių raižinių kortos buvo gaunamos išskaptuojant piešinio foną, o vario – išraižant patį piešinį. Šiuo būdu buvo galima atspausdinti daugiau kopijų, atspaudai būdavo ryškesni ir geresnės kokybės.
XIX a. pradžioje kortas pradėta spausdinti litografijos technika – naudojant klišėms klinties plokštes (litografinį akmenį). Vėliau paplito ir spalvotoji litografija (kiekviena piešinio spalva buvo atspaudžiama nuo skirtingos klišės), kitokie spaudos būdai. Tai leido gaminti spalvotas kortas, jos tapo prieinamos kiekvienam.
Dabartinės kortos dažniausiai gaminamos iš kelių sluoksnių popieriaus. Toks popierius gaunamos suklijavus atskirus popieriaus lakštus, todėl yra daug patvaresnis. Kad kortų kaladės taptų ilgaamžės ir taip greitai nesusidėvėtų, jos padengiamos plona skaidria plėvele – laminuojamos.
Be popierinių kortų, dar yra ir plastikinių kortų, kurios itin atsparios pažeidimams, drėgmei ir dėl to yra kokybiškesnės. Turbūt net nepastebėjote, jog neretai kortų paviršius nėra idealiai lygus, o būna beveik nejuntamai grublėtas, kad šios neišslystų iš rankų.
Taigi, kortų įvairovė stulbinanti: jų esama visokio dydžio, formos, stilistikos, tematikos, tačiau lig šiol dažniausiai pasirenkama įprasta klasikinė kortų malka.
Kortos – karo priemonė?
Kortos naudotos ne tik žaidimams ar būrimui, bet ir kaip ginklai karo lauke. Per Antrąjį pasaulinį karą viena didžiausių šių laikų kortų gamintojų JAV bendrovė „Bicycle“, slapta dirbdama su JAV vyriausybe, gamino specialias kortas, kurios kaip dovanos buvo siunčiamos amerikiečių kariams, kalėjusiems vokiečių karo stovyklose.
Niekas net neįtardavo, jog būtent jos padėdavo atlikti dar vieną nusikaltimą – tarp šias kortas sudarančių specialių popieriaus lapų būdavo paslėpti tikslūs pabėgimo iš konkrečios stovyklos planai, reikėdavo tik sudrėkinti kortas ir jų sluoksniai lengvai atsiskirdavo.
Per Vietnamo karą (1964-1973) ši bendrovė sulaukė kito JAV kariuomenės prašymo – pagaminti kortų, sudarytų vien iš pikų tūzų. Kariai juos naudojo psichologiniame kare. Pasirodo, Vietname buvo plačiai paplitęs prancūziškas ateities būrimas iš kortų (Vietnamas ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija). Pikų tūzas reiškė mirtį ir kančią. Vietnamiečiai buvo ypač prietaringi, todėl pamatę pikų tūzą jausdavo diskomfortą ir baimę. Dar įdomiau tai, jog „Bicycle“ šią kortą spausdino su įmantriu piešiniu: Laisvės statula pikų simbolio viduryje.
Prietaringi vietnamiečiai tikėjo, kad tai mirties deivė. Į Vietnamą JAV kariams buvo išsiųsta tūkstančiai tokių kaladžių. Kariai pikų tūzus mėtė visur, siekdami psichologiškai paveikti priešą. Netgi šiais laikais kortų gamintojai pelnosi iš pikų tūzo ant jo spausdindami reklamą, savo kompanijos pavadinimą ar kitus įmonę reprezentuojančius simbolius.
Įdomūs faktai apie kortas
Europoje ne kartą buvo norima kortas uždrausti. Bažnyčia bandė tikintiems įrodyti, kad tai – velnio pramanas, nes vieni žaisdami iš pinigų lengvai praturtėdavo, o kiti net prarasdavo visą savo turtą.
JAV lošimo kortų kompanija, trumpiau vadinama USPC, įsikūrusi Cincinatyje, Ohajo valstijoje, yra didžiausia pasaulyje kompanija gaminanti kortas. Ji buvo įkurta 1867 metais. Šiuo metu ji pagamina virš 100 milijonų kortų kaladžių kasmet! Jie gamina „Aristocrat“, „Aviator“, „Hoyle“,„Bicycle“ ir daugelį kitų populiariausių raštų kortas.
Iš 52 kortų kaladės įmanoma sudėti net 2 598 960 skirtingų 5 kortų kombinacijų. O ar žinojai, jog kortų kaladėje gali būti daugiau kombinacijų negu yra žvaigždžių Paukščių take? Paukščių take žvaigždžių yra nei daug, nei mažai – apie 400 milijardų.
Dar vienas įdomus faktas susijęs su kortų žaidimais. Kinijoje skaičius „4“ laikomas nelaimingu, todėl dalyje prabangiausių Las Vegaso kazino savo viešbučiuose neturi ketvirto aukšto ir po trečio iš karto eina penktas.
Be to, kažkada kortomis buvo galima atsiskaityti už paslaugas! 1865 metais vienas Kanados gubernatorius kortų kaladę naudojo, kaip valiutą, kad galėtų sumokėti mokesčius. Tai buvo pirmoji popierinė valiuta panaudota Kanadoje.
Jokia naujiena, kad Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė buvo įnikusi į lošimus ir turėjo itin didelę priklausomybę. Jos sutuoktinis Liudvikas XVI – Karalius Saulė – net buvo įsakęs žmonai nesiartinti prie lošimo stalo. Sklinda legendos, kad ji maldavo jo leisti sužaisti dar vieną, paskutinį kartą. Karalius nusileido, o Marija Antuanetė pasistengė, kad lošimas užtruktų net 3 dienas.
1937 metais buvo bandyta į įprastinę kortų kaladę įvesti penktą rūšį kortų, bet šis bandymas labai greitai žlugo, nes buvo per daug nepatenkintų žmonių dėl to, kad reikės pirkti naujas kortas.
Kortų pasaulio rekordai
Kortomis ne tik galima dėlioti strateginius žaidimus, bet ir užsiimti dar įdomesne veikla, pavyzdžiui, statyti kortų namelius.
Naujausias rekordas ( 2023 m. sausio 23 d.) statant kortų namelį priklauso Arnavio Dagai iš Indijos, esantis Kalkutoje, Vakarų Bengalijos valstijoje, Indijoje. Milžiniškos žaidimo kortų konstrukcijos ilgis – 12,21 metro (40 pėdų), aukštis – 3,47 metro, plotis – 5,08 metro (16 pėdų ir 8 coliai).
Arnavas mėgsta dėlioti kortas nuo 8 metų, o per Covid-19 pandemiją jam tapo dideliu tikslu pelnyti Gineso rekordų titulą. Po daugelio metų treniruočių jis tikino, kad pagaliau tam pasiruošė.
Jis sukūrė pastatą, kuriame buvo apie 143 000 žaidimo kortų. Šiame statinyje pavaizduotos 4 garsios Kalkutos vietos: Šahed Minaras, Švento Pauliaus katedra, Solt Leiko stadionas ir Rašytojo pastatas. Šiam projektui užbaigti jam prireikė 41 dienos.
Kortos atkreipė ir kolekcionierių dėmesį. Olandų kilmės amerikietė Dž. K. van Renseler turi vieną didžiausių kolekcijų pasaulyje. Jos kortų rinkinį sudaro net 900 kortų malkų – įvairios kilmės, rūšių ir skirtingų laikotarpių.
O štai kolekcionierius italas T. De Santiso turi sukaupęs net 8520 skirtingų juokdarių. Kolekcija ypatinga tuo, kad joje nėra vienodų juokdario piešinių, o jos surinktos iš viso pasaulio, įvairaus senumo ir formų – kvadratinės, apskritos, žuvelės, žvaigždės, net kaulo formos ar vos kelių milimetrų skersmens.
