Aptarę centralumo idėją pokeryje, mes peržengėme holistinės pokerio teorijos ribą. Ši zona žinoma dėl plačiai aptarinėjamų pagrindinių idėjų: pusiausvyra (balance) , išnaudojimas (exploitation), žaidimų teorija (game theory) ir taip toliau. Bet tam, kad iš tiesų galėtume suvokti ir naudotis šiomis žiniomis, turime suprasti jų pagrindus. Vienas iš pagrindinių konceptų, kuris dažnai žaidėjams sujaukia protą yra pusiausvyra arba balansas, taigi nu jo ir pradėsime.
Taigi, kas yra balansas?
Galime pradėti, sakydami, kad iš esmės tai yra idėja, kuri sako, jog reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp statymų, blefų ir value rankų. Pradžia nebloga, bet viskas yra daug subtiliau.
Tiesa ta, kad balansas yra neapibrėžta sąvoka, kurią žmonės dažniausiai naudoja, norėdami užkišti spragas savo mąstyme apie pokerį. Jei kieno nors paklausi “Kodėl tu ką tik atgal pacheckinai setą?” arba “Kodėl darai statymą su vidutine pora?”, “Kodėl blefuoji riveryje?” dažniausiai sumišę vidutinio lygio žaidėjai atsakys, kad daro tai tam, kad išlaikytų balansą. Bet jeigu paprašytum jų pasakyti sąvokos apibrėžimą, jie negalėtų nieko tiksliai atsakyti. Šiuo žodžiu mėtomasi pakankamai liberaliai.
Balansas gali būti išskiriamas į dvi pagrindines idėjas, priklausomai nuo to, kam šis žodis naudojamas. Pirmoji idėja yra tokia: tam, kad intervalas būtų subalansuotas, jame turi būti tiek value handai, tiek blefas. Antroji – tam, kad intervalas būtų subalansuotas, jame turi dalyvauti tiek stipriausi, tiek vidutinio stiprumai handai. Jei turi per daug vieno ir per mažai kito, esi šioje vietoje išsibalansavęs.
Pažiūrėkime į šį apibrėžimą atidžiau. Ką tiksliau reiškia, kad intervalas turi turėti tiek value handų, tiek blefų? Kiek jų turi būti? Ar vienas blefas per 100 rankų yra pakankamai? Taigi, čia prieiname vietą, kurioje pasirodo kad balanso idėja yra glaudžiai susijusi su kita sąvoka – „unexploitable” (kai priešininkas negali tavęs išnaudoti) žaidimu . Ši sąvoka atėjusi iš žaidimų teorijos, ji paprasčiausiai reiškia, kad mūsų naudojama strategija, negali būti apžaidžiama kitų. Ji niekada negali pralaimėti jokiai kitai strategijai. Pavyzdžiui, jeigu žaisime žaidimą akmuo-popierius-žirklės, unexploitable strategija (dar vadinama GTO-game theory optimal) yra atsitiktinai daryti kiekvieną žingsnį 33% žaidimo laiko. Naudojant šią strategiją, nesvarbu kaip žais priešininkas, paskaičiavus vidurkį, jis bus pralaimintysis.
Dauguma pokerio žaidėjų baigia savo karjerą, sulygindami balansą su unexploitable žaidimu. Jie galvoja, kad tam jog būtų balansas, jų žaidimo intervalas turi būti nepalaužiamas, “tobulai subalansuotas”. Tai reikštų, kad turėtum susikurti tokį intervalą, kuriame, kai darai banko dydžio statymą riveryje, nepagavęs jokio draw, blefuoji 33% ir 66% paskiri value betams.
Taip pateiktas balansas atrodo labai patrauklus dalykas ir gali pagalvoti, kad jis išspręs visas problemas. Bet yra dvi klaidingos nuomonės, su kuriomis dažnai, galvodami apie pusiausvyrą, susiduria žaidėjai. Pirmoji, tai daryti prielaidą, kad arba tu visiškai susibalansavęs arba visiškai išsibalansavęs. Antroji, kad pusiausvyra yra pati iš savęs nešanti vertę, nors realybėje taip nėra.
