Praėjusiuose straipsniuose aptarėme pagrindinę statistikos struktūrą interpretuojant prisitaikymą prie žaidimo. Jei gerai pagalvotume, prisitaikymas prie varžovo, tai tiesiog frequenc'ų kaitaliojimas, stiprėjantis arba silpnėjantis, reaguojančių viena į kitą, strategijų šokis. Bet yra vienas pokerio aspektas, einantis už prisitaikymo.
Kai kalbėjome apie žaidimo flow, sakėme, kad dažnis gali būti suprastas, kaip plataus mąsto strategija, kuri taip pat gali būti automatizuota-padalinta į atskiras dalis. Mes galime žiūrėti į frequency ir sakyti, kad tai yra 33%, bet taip pat mes galime žiūrėti į frequency ir matyti, kad tai yra žaidimo flow eiga.
Prisitaikymas žaidime veikia taip pat. Jame yra tam tikrų detalių, kurios priklauso išimtinai nuo statistikos ir plataus mąsto strategijos. Tai reiškia, kad yra tokių vietų, kuriose mes darome range'u paremtus sprendimus, sprendimus pateisinamus plačiu mąstu arba rane'u paremtais samprotavimais.
Pavyzdžiui, po c-bet'ingo, turn'e gavai nut flush draw. Tai situacija, kurioje semibluff'as turn'e nepriklauso nuo psichologijos. Šis bet'as yra argumentuotas konkrečiai statistika arba range'u. Tu čia bet'ini, nes varžovas dažnai tokioje situacijoje nusimes, o tu turėsi pakankamai nut hand'ų river'yje ir t.t. Psichologija čia niekuo dėta.
Iš esmės didžioji dauguma pokerio žaidimo susideda iš range'u paremtų sprendimų. Kartais netgi big call'as riveryje ar checkraise big bluff'as nepatenka į psichologinį momentą, nes tai yra sprendimai, kuriuos galima matematiškai apskaičiuoti.
O kaip yra tada, kai apskaičiuoti negalima? Kaip yra tada, kai range'u paremtos abstrakcijos neužtenka ir kai tikrai nežinai, kas dabar nutiks?
Anksčiau esame aptarę komforto zoną. Žaidėjo komforto zona yra ratas situacijų, kuriose jis jaučiasi užtikrintai. Jo zona susideda iš tam tikrų veiksmų rinkinių, kurie jo manymu, jam yra prieinami.
Tavo, kaip pokerio žaidėjo, darbo dalis yra išsiaiškinti iš ko yra sudarytas varžovo ratas ir tada žengti už jo ribų. Galiausiai, jeigu tam tikri veiksmai yra už oponento komforto zonos, tai iš tikrųjų reiškia, kad jis nemato tokių sprendimų, kaip pasirinkimų. Jo pokerio struktūra užkerta jam kelią tai atlikti. Išsiaiškink, kaip kito žaidėjo schema jį apriboja. Ir tada, kai pradėsi jį stumti, ten kur jis visai nesitikėjo, varžovas neseks paskui tave.
Ši vizija atveda mus prie akimirkos agresijos idėjos. Akimirkos agresija nėra tik buvimas agresyviu, intensyvus raise'inimas ar bet'inimas. Tai yra daug daugiau.
Norėdami atlikti range'u paremtą sprendimą, turime kovoti su savo range'u, kad sukonstruotume optimalų dažnį. Tai yra centralizuotas, planinis puolimo metodas. Bet ryškus
sprendimas yra pastovus, trumpalaikis įvykis. Tai yra sprendimas, kad varžovas turi vieną hand'ą, vieną būseną, ir bandymas aplošti jį su tuo vienu hand'u.
Gali galvoti, kad tai panašu į mąstymą, keliaujant nuo hand'o prie hand'o , bet tai ne visai tai. Žaisti hand'ą akimirkoje, filosofiškai tariant, reiškia susidurti su juo, kaip su atskiru momentu, o ne kaip su paprasčiausiu didelio mačo sraigteliu. Tai reiškia sustabdyti proto mechanizmus,
sustabdyti visus kitus veiksmus. Kai situacija, su kuria susiduri yra pakankamai sudėtinga, pakankamai gili ir nutolusi nuo centro ir bet'as, kurį ką tik padarė varžovas, „spokso” tau tiesiai į veidą, gana sakyti ” galiu pasirinkti geresnį spot'ą” ar „iš esmės tai blogas sužaidimas, kad ir ką jis turi”. Atidėliojimų ir pasiteisinimų taurė pilna. Varžovas privertė tave ateiti prie sprendimo, nuo kurio nebegali išsisukti. Be abejo, tai gali būti sprendimas kainuosiantis visus tavo turimus chips'us bet šis sprendimas yra aukščiau nei tai. Tai yra situacija, į kurią turi sudėti visą savo proto ryžtą į vieną sprendimą. Įprastai agresyvūs žaidėjai gali priversti tave žaisti daugybę didelių potų, bet geri žaidėjai privers tave daryti akimirkos sprendimus. Ši agresijos rūšis yra nuožmesnė, nei bandymas laimėti daug potų. Kaikurie agresyvūs žaidėjai gali būti atkaklūs, bet greitai nusodimani su plataus mąsto koregavimais. Akimirkos agresija yra kitokia. Žaisdamas prieš gerą žaidėją jausies taip, lyg negalėtum padaryti klaidos. Negali pabėgti ar nusigręžti. Kiekvienas suisdūrimas yra lyg testas. Kiekvienas smūgis turi būti priimtas arba atremtas.
Ką jis turi? Ką jis galvoja, kad aš turiu? Pasaulis susispaudžia į vieną masyvų momentą ir veiksmas priklauso nuo tavęs. Momentinė agresija pasiekia kulminaciją viename iš tų, sustojusių laike vietų, kur viskas priklauso tik nuo tavęs. Tai yra aukščiausias psichologinio karo taškas.
Tu negali siekti panaudoti akimirkos agresijos, gali tik siekti atlikti protingus, galingus blefus. Bet jeigu jie atlikti sumaniai ir pakankamai protingai, galiausiai jie pavirs akimirkos jausmu. Štai kaip žaidėjas tampa bauginančiu varžovu – atlikęs vieną gerą, apgalvotą sprendimą vienu kartu.
