Pratęsdami paskutines temas, pasvarstykime kaip iš viso gali atsirasti jausmais besivadovaujančio žaidėjo mitas. Kaip kažkas, kas visiškai neanalizuoja savo hand‘ų gali tapti geru žaidėju? Tai nera toks jau retas reiškinys.
Pirmiausia prisiminkime, kad pokeris yra tikimybinis žaidimas – tai yra neapibrėžtas. Iš dalies jis duoda atsitiktinį feedback‘ą į tavo sužaidimą. Pvz.: tu padarei gerą checkraise‘ą, tavo feedback‘as vis dar gali būti neigiamas (checkraise‘as nepavyko ir pralošei pot‘ą) 40% kartų. Taip pat yra ir antrojo lygio stochastika (tikimybių teorija ir statistika) – tavo checkraise‘as gali būti geras prieš 80% žaidėjų, kurie turi tokius pačius read’us kaip tavo varžovas ir blogas prieš 20%, taigi, net jeigu padarei blogą checkraise‘ą prieš šį žaidėją, yra vienas iš 20% kad paėmus vidurkį tai bus geras veiksmas. Prie viso šito dar pridėk cooler‘ius bei bad beat‘us ir pamatysi kokį nepatikimą ir chaotišką grįžtamąjį ryšį duoda šis žaidimas.
Tačiau idėja kurią dabar analizuojame sako, jog jaučiantis žaidėjas, atsako konkrečiai į ateinantį feedback‘ą. Jis nenaudoja teorijos tam, kad paspartintų savo mokymosi procesą. Jis tiesiog klauso, ką jam sako pokeris, šiek tiek taip, šiek tiek ne, žaidėjas paprasčiausiai sąlygojamas laimėto arba pralošto hando feedback‘o. Toks žaidėjas yra kaip besimokantis balansuoti ant vienos kojos žmogus, palaipsniui vis labiau įgundantis, jo kūnas pastoviai pastūmėja jį reikiama kryptimi. Tikriausiai tai skamba nerealiai, argi pokeris nėra per daug chaotiškas, kad toks žaidėjas gerai įgustų?
Panagrinėkime hipotetinę simuliaciją (žinomą kaip Monte Carlo simuliacija). Įsivaizduok vieną grupę žaidėjų, kurie žaisdami vadovaujasi teorija ir kitą grupę žaidėjų, kurie vadovaujasi jausmais. Abejose grupės yra po 1 000 000 dalyvių. Žinoma, daug teorinių žaidėjų susimaus, nes galbūt jie nėra pakankamai gudrūs, gal labai greitai tilt‘ina, o gal jiems tiesiog nesiseka, bet sakykime, kad tik 30% žaidėjų bus sėkmingi pokerio žaidėjai. Taigi, turime 3 00 000 išgyvenusių teorinių žaidėjų. Iš kitos pusės, daugybė jaučiančių žaidėjų taip pat susimaus – pokeris yra pakankamai atsitiktinis žaidimas o tokių žaidėjų mokymasis visiškai neorientuotas į tikslą, todėl jie kris kaip musės. Kalbant apie skaičius ir faktą, kad pokeris leis kaikuriems žaidėjams susiformuoti gerus įgūdžius, sakykime kad 0.5% iš jų pasiseks. Viso bus 5 000 sėkmingų jaučiančių žaidėjų.
Turime 1 jaučiantį žaidėją prie 60 teorinių žaidėjų. Santykis ženkliai svyra į vieną pusę. Tačiau užtenka ir tiek, todėl nenustebčiau jei keletas jaučiančių žaidėjų atsitiktinai atsidurtų tarp 300 geriausių pasaulyje. Toks žaidėjas vis dar atrodo kaip didelis fenomenas, nors jų yra ir daugiau negu 1 iš 60.
Realybėje jausmais besivadovaujantys žaidėjai dažniausiai yra labai reti, ypač aukštuose limituose, mes tiesiog linkę juos labiau pastebėti. Tai yra pasiekiamumo kognityvinis poslinkis, protas linkęs tai labai sureikšminti.
Tuo tarpu teoriniai žaidėjai juk yra visur aplink mus. Jie nuobodūs ir mechaniški. O jaučiantis žaidėjas yra jausmingas, retas ir žavus, todėl mes jam skiriame tiek dėmesio. Kiekvienas žodis skirtas jiems, mes stebime jų žaidimą ir domimės jais. Kodėl? Galbūt todėl, kad jie tokie kaip ir mes patys. Jaučiantys žaidėjai priima rizikingus sprendimus, jie tilt’ina. Jie atlieka veiksmus, kurių paprastai niekas nedarytų. Net pati idėja tapti jaučiančiu žaidėju, vietoj nuobodaus ir skrupulingo teorijos kalimo, atrodo jaudinati. Jausmais besivadovaujantis žaidėjas pasirodo tam, kad parodytų mums, jog pokeryje gali laimėti bet kas. Tam nereikia būti genijum, praleisti tūkstančių valandų studijuojant žaidimą ar turėti puikių kombinatorikos įgūdžių.
Haseeb Qureshi
