Praradimo baimės kognityvinis poslinkis teigia, kad žmonės iš prigimties yra neracionalūs prisiimdami riziką. Jie pervertina nuostolių vengimą ir nuvertina galimą uždarbį. Pvz.: jei esi 300bb pot‘e ir turi 200bb, su kuriais atliksi bluff shove riveryje, o manai kad priešininkas 50% kartų, tu shove‘insi ar nusimesi? Net su šiomis prielaidomis dauguma žmonių check back‘ina riverį, nes jų protas iš prigimties stumia juos pasilikti turimus pinigus. Tie 200bb, kuriuos jau turi, atrodo vertingesni nei 300bb stalo viduryje. Pralošęs turimus 200bb žmogus jaučiasi blogiau nei laimėjęs 300b esančius viduryje.
Be abejo, realybėje kiekvienas doleris turėtų būti vertingas. Uždirbtas doleris turėtų būti toks pat vertingas kaip ir praloštasis.
Šis poslinkis yra vienas sunkiausiai nugalimų, nes yra grįstas emocijomis, o emocijos vaidina didelį vaidmenį atliekant vidinius sprendimus pokeryje. Poveikis yra ne tik strategijos terminams, bet taip pat atsiliepia tam kaip mes žaidžiame, kada žaidžiame ir ką žaidžiame. Įrankis, padėsiantis įveikti šį poslinkį ir tapti labiau orientuotu į procesą yra kalbėjimas su savimi (self-talk).
Pokalbis su savimi yra procesas, kurio metu kalbiesi su savimi atlikdamas tam tikrus veiksmus. Tai visur praverčiantis bruožas, kuris naudojamas vertinant, sau kažką primenant, save kritikuojant, veikiant pasaulyje. Yra trys pagrindiniai self-talk‘o tipai: pozityvus, negatyvus ir mokomasis. Pozityvus kalbėjimas su savimi yra savęs skatinimas, stiprinimas, pvz.: „ Aš tai jau turiu!”, arba “Aš toks kietas!”. Negatyvus pokalbis su savimi yra priekaištavimas sau, pvz.: “Aš toks asilas” arba „Kaip aš galėjau atlikti tą call‘ą?“. Mokomasis self-talk‘as yra savęs vedimas norint kažką atlikti, pvz.: „call‘ink šitam turn‘e, o tada shove‘ink bet kokiam river‘yje“ arba „netilt‘ink, būk kantrus ir lauk, kol jis 3-bet‘ins tave vėl“.
Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad pozityvus pokalbis su savimi yra žymiai naudingesnis nei negatyvus. Bet tyrimai parodė, kad mokomasis pokalbis su savimi yra dar efektyvesnis už pozityvųjį. Tačiau tai jau yra tavo valioje. Aš nebandau pasakyti, kad pozityvus self-talk‘as neatlieka jokios svarbios funkcijos, atlieka ir dar kaip, netrukus tai ir aptarsime, bet mokomasis pokalbis yra geriausias vaistas nuo praradimo baimės kognityvinio poslinkio.
Naudodami mokomąjį self-talk‘ą, mes galime padėti savo racionaliam protui susidoroti su mūsų pasąmonės kognityviniais poslinkiais. „ Ok, nieko tokio, aš pralošiau du buyin‘us nes turėjau gerą shot‘ą trims buyin‘ams, o tas blefas buvo su labai teigiama EV.“ Jau vien sau pasakydamas taip pakankamai kartų, išmoksi priimti tai kaip patenkinamą pateisinimą.
Nuolatos užginčydamas savo natūralią praradimo baimę pokalbiu su savimi, gali neutralizuoti savo proto impulsą nuolat slopinti veiksmą, kuris gali atvesti iki praradimo. Situacijose, kuriose dar nenuslopinai savo praradimo baimės, turi nuolatos save užimti kalbėjimu sau. Kaskart kai atlieki gerą blefą ar call‘ą, kuriame susimauni, turi protu sau pasakyti, kad viską padarei gerai ir pasistengti iš visų jėgų tai priimti. Nuolatos tai kartodamas, galiausiai nugalėsi šį poslinkį. Tiesą sakant, tokią metodiką gali taikyti ir kitiems kognityviniams poslinkiams, tokiems kaip pirmo įspūdžio poslinkis (kai laikaisi per ilgai įsitvėręs pirmojo įspūdžio). Iš esmės, self-talk‘as yra neįkainojamas įrankis pokerio žaidėjams, tai įgūdis, kurį būtina nuoltos vystyti norint tikrai įvaldyti šį žaidimą.
Kaip jau turbūt pastebėjai, pakankamai dažnai mūsų smegenys skirtingą feedback‘ą interpretuoja skirtingai, suteikdamos tam tikriems įvykiams daugiau svarbos negu kitiems. Aš tai vadinu disbalansu. Dėl šio disbalanso, mūsų smegenys priskiria tam daugiau triukšmo neskaitant iškraipymų, jauir taip būdingų pokeriui.
Panagrinėkime negatyvius įvykius. Negatyviu įvykis vadinamas tada, kai tu nusprendi kažko, ką prieš tai planavai, nebedaryti. Negatyvūs įvykiai vyksta nuolatos, nors mes ir retai apie juos galvojame. Tu pasirinkai nedaryti 4-bet‘o arba nusprendei daryti checkraise‘ą prieš flop‘ą. Negatyvių įvykių problema pokeryje yra ta, kad mes retai leidžiame jiems paveikti mus.
Pavyzdžiui, esi dideliame pot‘e, barrel‘inai du street‘us ir dabar sprendi blefuoti riveryje ar ne. Jei barrel‘insi riveryje ir varžovas nusimes, laimėsi pot‘ą, jausies labai gerai ir duosi daugybę pozityvaus pritarimo sau. Jei blefuosi riveryje ir priešininkas call‘ins į tavo blefą, praloši ir duosi sau daugybę negatyvumo. Bet kas nutiks, jeigu po tam tikrų svarstymų, tu neblefuosi riveryje, pralaimėsi, o jis parodys nuts‘us? Kaip tada jausies? Galbūt jausi šiokį tokį palengvėjimą, bet labiausiai tikėtina, jog jausies tiesiog neutraliai ir netgi būsi truputį susierzinęs, kad jis turėjo nuts‘us ir laimėjo pot‘ą.
Štai čia yra grįžtamojo ryšio disbalansas. Kai padarai teisingą sprendimą barrel‘indamas ir priešininkas nusimeta, gauni daug fiziologinio pritarimo kad sužaidei teisingai. Bet kai atlieki teisingą sprendimą check‘indamas ir varžovas laimi su nuts‘ais, pritarimo kad sužaidei teisingai gauni labai nedaug. Tai nesijaučia kaip laimėjimas, nors strategiškai būtent taip ir yra.
Haseeb Qureshi
