Dabar pagalvok kiek iš tikrųjų pažįsti jausmais besivadovaujančių žaidėjų. Padaryk sąrašą mintyse. Kiek iš jų ištikro tokie yra? Nustebčiau jeigu pažinotum daugiau negu penkis žaidėjus, kurie vis dar sėkmingi.
Monte Carlo simuliacija gali suskaičiuoti kiek tokių žaidėjų egzistuoja statistiškai. Bet tai nereiškia, kad turi viską priimti rimtai. Kaip ir su kitais eksperimentais, klausimas yra ne ar tai iš tikrųjų nutiko. Klausimas yra ar būdamas tokiu, gali tapti geru pokerio žaidėju. Tai ne mokymosi stilius ir ne būdas būti.
Taip, žinau, kad yra keista laikyti lucky‘iu tą, kuris turi gerus įgūdžius. Todėl rezervuokime šį žodį žmonėms, kurie tariamai yra prasti žaidėjai. Tiesą sakant, jeigu pažiūrėtum į top 0,1% jaučiančių žaidėjų, tie kurie yra labai sėkmingi, jų susidėliotas gerų įpročių rinkinys buvo grynai sėkmės reikalas. Tai nebuvo jų rankose. Net jei jie dabar gali būti geri, solidūs, pastovūs cash’o žaidėjai, jie vis dar gali būti tokie pat lucky’iai kaip ir fish’ai. Jaučiantis žaidėjas nekontroliuoja savo vystymosi. Jie nesirenka tapti gerais. Jei paimsi 100 jų karjeros handų, jų sprendimus laikydamas pastoviais, tokiems žaidėjams pasiseks tik vienas pakartojimas, kai tuo tarpu teoriniam žaidėjui pasiseks 20 iš jų.
Štai todėl ir nyksta jausmais besivadovaujantys žaidėjai. Dabar apie juos girdi daug rečiau negu anksčiau. Bendrai paėmus, jaučiančių žaidėjų “gyvenimo trukmė” labai trumpa. Galų gale, jeigu tavo sąlygojimas ir mokymasis daugiausiai buvo atsitiktinis, kodėl galvoji, kad tai tęsis evoliucionuojant žaidimui? Šia prasme jis yra kaip kometa. Jis gali kurį laiką ryškiai liepsnoti, ir tai atkreipia tavo dėmesį, tačiau ta kometa dingsta taip pat greitai kaip ir pasirodo. Verta paminėti, kad jausmais besivadovaujančiam žaidėjui pasiekti aukščiausius limitus darosi vis sunkiau ir sunkiau, nes pokeris tampa vis sudėtingesnis ir daugiau žaidėjų pasitelkia sudėtingas strategijas paremtas žaidimų teorija ir exploit’inimu. Strategijos, kurios aukštuose limituose veikė prieš tris metus, dabar nebepagelbės net žaidžiant 2$/4$ limituose.
Pokeris keičiasi. Faktas, kad domiesi pokerio teorija tikriausiai reiškia, kad esi gerojoje pokyčių pusėje. Dar prieš 10 metų, pokalbiai, kurie vyksta šiandien, atrodė absurdiški, redukcionistiški ir išvis „ne apie tai, kas yra pokeris“. Nesupraskite manęs klaidingai. Aš nesakau kad intuicija yra nesvarbi ar kad „pajautimas“ nevaidina jokios rolės mūsų sprendimuose. Vaidina. Yra daugybė situacijų, kuriose mūsų pasąmonė yra žymiai pranašesnė negu sąmonė kada nors bus. Teorija yra lėta ir gremėzdiška ir dažniausiai mes neturime laiko atlikti pilnų paskaičiavimų hande prieš tai, kai atliekame sprendimą. Dar yra tokių žaidimų kaip PLO, kuris yra toks sudėtingas, kad neįmanoma atlikti EV simuliacijų daugelyje flop‘o scenarijų. Mes visą laiką keliaujame per pokerį nesąmoningai ir pajaučiame teritoriją savo nuojauta daug greičiau negu smegenimis. Bet taip pat turime atsiminti, kad kaip pokerio žaidėjai, mes turime išsikėlę sau užduotį daryti viską ką galime, kad taptume geresni.
Pokeris, rake‘as ir atsitiktinumai, veikia prieš mus. Taigi, mes turime turėti kiekvieną įrankį savo repertuare, teorija tikriausiai yra pats stipriausias įrankis. Visi „teoriniai „ žaidėjai naudoja jausmus, be jų jie būtų beviltiškai lėti. Bet tinkamai orientuota teorija yra vairuotojas, nukreipiantis tikrąją jausmų jėgą.
Vienas geriausių teorijos privalumų yra galimybė sumažinti stochastiką (statistika ir tikimybių teorija) pokerio feedback‘e. Be teorijos gali būti paveikiamas daugiau nebedaryti to checkraise‘o, tačiau su tvirtu teorijos suvokimu suprasi, kad net jei šis handas ir nesigavo, EV terminais kalbant, jis gavosi ilgajame laikotarpyje. Mokant teoriją tau nebereikia patirti atsitiktinumų ir kito pokerio triukšmo, vietoj to, tu gali formuoti savo žaidimą artimesnį tikrajam pokeriui.
Realybėje, aukštuose limituose, tikriausiai išvis nebeliko jaučiančių žaidėjų. Dvinarė opozicija teorijos prieš pajautimą dabar yra šiokia tokia fantazija. Kiekvienas rimtas šių dienų žaidėjas turi tam tikros formos teorijos pagrindus, kuriais žaisdamas vadovaujasi. Kaikurie, tokie kaip Ilari‘is, galbūt jos turi mažiau negu jo varžovai. Ir kaip man žinoti ar Ilari‘is vadovaujasi jausmais? Aš nežinau, tikriausiai jo teorija yra tiesiog kitokios formos. Galiausiai, šiuos dalykus sunku išmatuoti ir tiesą sakant dauguma jų ateina tiesiog iš suvokimo.
Svarbiausia yra tai, kad pajautimas nėra patikimas būdas tapti geru žaidėju. Tai nėra mokymosi stilius. Pajautimas yra visur esantis ir reikalingas kiekvienam žaidėjui ir visada bus, bet vien tik pajautimas yra tarsi sėkmės „gaudymas”. Tad, kaip gi tapti geru žaidėju? Ar teorija yra vienintelis teisingas būdas? Apie tai kitame straipsnyje.
Haseeb Qureshi
