Ankstesnė knygos „Mental Game of Poker“ dalis: Nesugebėjimai ir norai
5.3.5 Noras kontroliuoti variaciją
Nors gali atrodyti nelogiška, tačiau noras kontroliuoti variaciją yra tai ko giliai širdyje norėtų dauguma žaidėjų. Tai dažnai pasireiškia įvairiais būdais, tokiais kaip prašymas, kad iškristų reikiama korta, vengimas žiūrėti į flopą, manant, kad dėl to iškris geresnė korta arba pakilimas nuo kėdės, kai susiduri su monetos metimo situacija. Visa tai niekaip neįtakoja iškrentančios kortos, nors dauguma žaidėjų norėtų tikėti priešingai. Kartais noras kontroliuoti variaciją tampa labai akivaizdus ir pasireiškia prieš jus suckoutinusio oponento žeminimu, o kartais net meldimusi, kaip tai darė Jerry Yang WSOP pagrindiniame turnyre (beje, sėkmingai).
Pats noras kontroliuoti variaciją reiškia, kad iš tikrųjų jūs paleidžiate kontrolę iš savo rankų. Darykime prielaidą, kad jums tikrai sekėsi mažiau nei tikėtasi ir tai truko gerokai ilgiau, nei matematiniai dėsniai teigia, kad yra normalu. Tokiu atveju visiškai normalu jaustis sumautai, bet esminis klausimas – ar jūs leidžiate pykčiui ir susierzinimui įtakoti jūsų žaidimą? Labai dažnai žaidėjai turintys užslėptą norą kontroliuoti variaciją, galiausiai praranda savo žaidimo kontrolę. Kadangi jūs negalite kontroluoti variacijos, bet galite kontroliuoti savo reakciją į ją, todėl pagrindinis tikslas yra tobulėti psichologiškai tam, kad tos reakcijos būtų efektyvesnės. Be abejo tai nėra lengva. Variacija yra pagrindinė priežastis, dėl ko pokeris yra toks sunkus. Panaikinkite norą kontroliuoti variaciją, o vietoje to koncentruokitės į savo žaidimo kontrolę.
ĮTERPIAMA LOGIKA: VARIACIJOS NEĮMANOMA KONTROLIUOTI, TAČIAU ĮMANOMA GERIAU JĄ SUPRASTI.
NEĮMANOMA KONTROLIUOTI DALINAMŲ KORTŲ, BET ĮMANOMA KONTROLIUOTI SAVO ŽAIDIMĄ.
5.3.6 Pasiteisinimas nenorui mokytis
Nesunku rasti žaidėjų, kurie vengia tobulinti savo žaidimą, dėl to, kad mano jog pralaimi dėl blogos variacijos. Kai atrodo, kad „nėra tikslo stengtis, nes vistiek susimausiu“, tuomet suprantama, kodėl nėra noro skirti laiko mokymuisi. Jei manai, kad vienintelė pralaimėjimų priežastis yra bloga variacija, tuomet nelogiška tobulinti savo žaidimą.
Jei nuoširdžiai, tai daug lengviau yra skūstis dėl blogos variacijos, nei stengtis tobulėti. Jei bandai tobulėti, bet vistiek pralaimi, tai abejais atvejais reiškia savęs mušimą. Abi piliulės yra karčios ir gali priversti jaustis susimovus ir iššvaisčius laiką. Nesėkmės kaltinimas leidžia pabėgti nuo šių jausmų.
Tokio skundimosi bloga sėkme didžiausia rizika yra tai, kad yra nepastebimos labai svarbios žaidimo detalės, ypač kai oponentas jus apžaidžia. Skūsdamiesi, tarsi atribojate nuo savęs žaidimo realybę. Kuo ilgiau tokia būsena tęsiasi, tuo labiau mažėja tikrasis jūsų pranašumas… dėl to didėja variacija… o tai reiškia daugiau nesėkmių… o tai veda prie daugiau skundimosi ir mažiau darbo tobulėjant. Šis užburtas ratas suksis tol, kol jūs pripažinsite žaidimo realybę ir imsitės veiksmų, kad pagerintumėte žaidimo kokybę.
Gali būti ir kitų psichologinių problemų nuo kurių bandote save apsaugoti, tokių kaip nesėkmės baimė, pasitikėjimo praradimas ar klaidos tiltas. Jei taip yra, tuomet tiesiogiai spręskite kiekvieną iš tų problemų.
ĮTERPIAMA LOGIKA: NUSTOKITE SKŪSTIS. VISUOMET YRA KAŽKAS, KO GALITE IŠMOKTI.
KLIENTO ISTORIJA
Barry Carter
Vidutinių įpirkų SNG ir grynųjų pinigų NLHE pokeris
Pokerio žurnalistas
Prieš sutikdamas Jared aš jau penkis metus dirbau pokerio žurnalistu. Kaip ir daugumai ilgiau pokerį žaidžiančių žaidėjų, keli pirmieji metai man buvo sėkmingi. Tačiau 2009 aš susidūriau su žiauriu downswingu, kuris sugniuždė mano žaidimą. Buvau girdėjęs apie Jared ir matęs keletą jo video, tačiau maniau, kad jis greičiausiai bus tas, kuris kalba apie „įsivaizduok save negaunantį bad beatų“ mėšlą, kurį iki tol siejau su pokerio psichologija. Tačiau nepaisant to, aš buvau tikrai desperatiškas, todėl norėjau išbandyti Jared, prieš nusipirkdamas kokią nors „padėk sau“ tipo knygą.
Aš pateikiau tris pagrindines savo problemas. Pirmiausia, aš jaučiausi prakeiktas. Tikrai maniau, kad man sekasi blogiau už likusį pasaulį ir buvau pasiruošęs įrodyti tai kiekvienam norinčiąm klausytis. Antra, man išsivystė siaubingas rizikos vengimo atvejis. Ir galiausiai, man tikrai sunkiai sekėsi dėti pastangas savo žaidimo tobulinimui. Šioje vietoje laikiau save tinginiu. Tuo metu Jared man pasakė: „supranti, kad tai krūva šudo?“
Man buvo šokas. Negi jis neturėjo priversti mane jaustis, kaip Phil Ivey ir sakyti, kad galiu pasiekti bet ko? Ar psichologinis treneris gali taip kalbėti? Ar gi mes neturėjome pradėti giedoti budistų giesmių ar užsiiminėti panašiu mėšlu?
Jared paklausė, ar aš galiu matyti aiškų ryšį tarp visų trijų problemų? Kažkuria prasme aš galėjau įžvelgti ryšį tarp manymo, kad esu prakeiktas ir rizikos vengimo. Tačiau visiškai nesupratau, kaip mano tingumas susijęs su likusiomis problemomis.
„Koks tikslas mokytis, jei esi prakeiktas?“ – paklausė Jared. „Tokio dalyko kaip tingumas apskritai nėra, tu tiesiog nesi motyvuotas dirbti su savo žaidimu. Tu nusprendei, kad turi pasiteisinimą nesimokyti, nes esi prakeiktas, taigi ir nesimokai.“
Staiga viskas tapo labai paprasta. Kaip aš to nesugebėjau pamatyti anksčiau? Nuo pirmo Jared pastebėjimo apie šūdo krūvą aš supratau, kad jis yra rimtas reikalas. Aš visuomet maniau, kad gerai pažįstu save, todėl tas faktas, kad Jared taip greitai suprato, kodėl aš nesistengiu tobulėti, užkabino mane ant psichologinio žaidimo.
Prireikė nemažai laiko, kol aš pilnai supratau savo nenorą mokytis. O per ateinančius mėnesius, mano atvejis padėjo suprasti, kaip dauguma psichologinių problemų yra tarpusavyje susiję. Galvojimas, kad esu užkeiktas, trukdė man mokytis, bet rizikos vengimas prie to taip pat prisidėjo. Vienos sesijos metu aš užsiminiau Jared, kad man pokerio sėkmės vaizdas, yra kameroms pozuojantis turnyro nugalėtojas, rankoje laikantis pergalingas kortas, o prieš jį žetonų kalnas.
„Turbūt man reikėtų nustoti žaisti SNG bei grynųjų pinigų pokerį ir pradėti žaisti turnyrus“ – pajuokavau.
Niekada nejuokauk sesijos metu su Jared Tendler. Jis to nepraleidžia pro ausis. Jis pradėjo teirautis, kodėl aš beveik nežaidžiu turnyrų, nors mano pokerio sėkmės pavyzdys yra turnyro laimėjimas? Jis privertė mane suprasti, kad šį kartą rizikos vengimas stabdė mano tobulėjimą, nes sėkmę siejau su tuo, ko net nebandžiau pasiekti, todėl turėdavau puikų pasiteisinimą kai to nepasiekdavau.
Tai galiausiai privedė prie esminių dalykų, dėl kurių aš visai nesistengiau mokytis ir tobulėti. Aš nenorėjau pastatyti savęs į tokią poziciją, kurioje turėčiau pasiteisinti dėl savo pralaimėjimų. Būdamas pokerio žurnalistu, kiekvieną dieną turiu aprašyti įvairias sėkmės istorijas, o ir pats turiu daug draugų tarp pokerio profesionalų. Iš tikrųjų aš bijojau būti pažemintas jų akivaizdoje, dėl to pasirinkau mažiau rizikingą kelią, kuris reiškė netobulėjimą, sėkmės kaltinimą ir progos nesuteikimą būti išjuoktam.
Tokių baimių išsiaiškinimas davė man išeities tašką. Žinojau, kad pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti jei pradėsiu mokytis, yra išjuokimas. Taip pat supratau, kad nesu toks geras žaidėjas, kokiu maniau esąs. O tai yra gerai, nes yra kur tobulėti. Dėka tokių solidžių koncepcijų kaip kirmino ir SMM, dabar žinau, kad visuomet yra vieta kur galima tobulėti. Taip pat žinau būdų, kaip galima pastebėti mažus laipsniškus patobulėjimus, net ir kai užklumpa labai didelis nesėkmių periodas.
