Tamsioji ego pusė pasirodo tada, kai ego yra įžeidžiamas – be abejo, pirmiausia tai pasireiškia pralošimu. Jeigu pokerio žaidėjas turi stiprų prisirišimą prie savo ego, jis gali audringai ar net agresyviai reaguoti į situaciją, kurioje įgūdžių turi mažiau negu pats mano. Jis gali tilt'inti, patirti pykčio protrūkį ar pridaryti netinkamų sprendimų. Dar daugiau, ego dažnai aptemdo mūsų pastangas tinkamai save analizuoti. Jeigu turi nesuvaldomą ego dažniausiai galvosi, kad esi geresnis nei yra iš tiesų, todėl dažniau žaisi prastuose mačuose, neatpažinsi savo paties silpnųjų vietų, neišeisi iš mačų tinkamu metu, nenorėsi pripažinti kad esi silpnesnis žaidėjas ir t.t. Ego daugumą žaidėjų priverčia tiesiog iššvaistyti pinigus ilgajame laikotarpyje.
Taigi, ego turi tiek savo pliusų, tiek minusų, tačiau be jo apsieiti negalime. Tai pokeriui per daug svarbu. Nors nevaldomas ego gali būti žalingas, savo geriausiu laiku jis gali būti galinga jėga, padedanti mums pasiekti daugiau. Neatsisakykime ego, paprasčiausiai sutramdykime jį.
Man visada atrodė, kad savistaba yra vienintelis ir svarbiausias įgūdis pokerio žaidėjui. Pastebėti save tai kažkas panašaus, lyg sakyti sau: „Štai, kas aš esu. Štai čia man dar reikia pasitempti, o štai čia man sekasi puikiai. Štai kas mane beat'ina. Aš taip pat galiu ir klysti taip manydamas.” Kai žaidi pokerį, pati galingiausia mintis, kurią gali turėti yra: „Šis vaikinas gali ir beat'inti mane.” Nesvarbu, koks prastas žaidėjas jis yra, ar kaip klaidingai, tavo manymu, jis supranta tam tikrus konceptus, ar kaip blogai jis sužaidė pastarąjį hand'ą, visada turi būti pasiruošęs, kad šiame mače, čia ir dabar, pralošinėji tu.
Pastebėk, kad vartojami žodžiai „pralošti” ar „beat'inti” vietoj „būti prastesniu”. Būtų nevaisinga didžiąją laiko dalį kalbėti apie „buvimą prastesniu” išskyrus atvejus, kai yra drastiškas įgūdžių skirtumas, nes įgūdis pokeryje nėra linijinis. Gali turėi teigiamą winrate'ą prieš 3-4 stiprius reg'us savo limituose, bet pralošti prasčiausiam reg'ui, tik todėl, kad kažkas jo žaidime exploit'ina tave ir tu tiesiog tinkamai neprisitaikai. Negalvok apie įgūdį kaip apie linijinį, ne tik todėl, kad jis toks nėra, bet ir todėl, tokia mintis sukuria nereikalingą įtampą tavo ego. Vietoj to geriau bandyk sutramdyti savo ego. Jei pralošinėji prieš kažką, tai nebūtinai todėl, kad „esi blogas žaidėjas”. Taip yra todėl, kad tavo žaidimo stilius paprasčiausiai turi neigiamą winrate'ą prieš to žmogaus žaidimo stilių, taigi tu turi atlikti namų darbus ir išanalizuoti mačą. Bet faktas, kad šis žaidėjas beat'ina tave, neturi būti integruotas į tavo ego. Tai nėra faktas apie tave. Tiesiog tavo žaidimas dabar taip atsako į jo žaidimą.
Tai yra labai svarbi vieta, todėl pakartosiu: turi visada pripažinti galimybę, kad turi neigiamą winrate'ą. Tada turi gebėti palikti mačą neprarasdamas savigarbos. Ir po to, kai išėjai, gali netgi nebūti tikras ar tu tikrai pralošinėjai – viskas gerai. Kai pasitrauksi iš žaidimo, tavo ego degs, vers tave pasitobulinti, išsiaiškinti, ką darei ne taip ir sustiprinti savo silpnybes tam, kad grįžęs prie stalo su tuo pačiu žaidėju būtum pasiruošęs pakilti laipteliu aukščiau.
Ir vistiek, daug kam vis dar gali atrodyti, kad ego yra blogas dalykas. Žinoma, galbūt kiekvienam žaidėjui reikia skirtingo kiekio ego žaidžiant. Bet be jo niekas nebūtų suinteresuotas perkopti pirmųjų plynaukščių tampant rimtu pokerio žaidėju. Tačiau kai tik randi atramą kojai, kai tik pradedi kopti į kalną, kokia iš ego nauda? Gal jis turėtų išnykti?
Nesupraskite klaidingai, netvirtinu, kad ego yra reikalingas visur ir visada ar, kad savanaudiškumas yra aukščiausia vertybė, kurios galime siekti. Tačiau yra dvi ego savybės, kurias turime atpainioti. Viena iš jų tai ego motyvacija, kaip varomoji jėga tapti geresniu, pakilti aukščiau ir būti labiau gerbiamu. Antroji tai ego, kaip asmenybės bruožas narcisizmas ir centruotumas į save. Be abejo, pastaroji savybė yra nepageidaujama. Šios dvi savybės gali koreliuoti tarpusavyje, bet jos nėra vienas ir tas pats. Nors galiausiai, kova dėl šlovės, tiesą sakant, yra neatsiejama nuo ego.
Taigi, taip, leiskime sau būti gerais žmonėmis. Leiskime sau būti nuoširdžiais, leiskime būti tikrais, leiskime rūpintis esančiais aplink mus. Bet tai nereiškia, kad mes turime sunaikinti savo ego, vietoj to, leiskime sau dalintis kitokiu ego. Pasiaukojančiu ego.
Tam, kad taptum didžiu pkerio žaidėju, reikia įkvėpimo. Turi stumti save per juodžiausias gelmes. Tai vyksta ne tik dėl pinigų. Ne vienas geras pokerio žaidėjas netapo tokiu tik dėl pinigų. Viskas priklauso nuo tavęs, nuo tavo noro sukurti save ir tuo pačiu metu tai neturi nieko bendro su tavimi., tai tik pokeris, tik kopimas į kalną, tik kalnas. Ir savanaudiškumas ir pasiaukojimas tuo pačiu metu.
Taigi priimk ego, žiūrėk į jį rimtai. Būk pasiruošęs pralaimėti kitiems, vėl ir vėl, visos savo karjeros metu. Nesvarbu, koks sėkmingas esi ir nesvarbu kaip stipriai trokšti laimėti, nesvarbu koks esi protingas, tiesiog kartais tu praloši ir viskas su tuo yra gerai. Jausk nesibaigiantį alkį. Alkį būti geresniu, būti geriausiu. Leisk tam karštam norui kunkuliuoti tavo pilve. Tai tau tik į gerą. Tai yra šaltinis, kuris tau teikia energiją. Jis ves tave tobulėjimo keliu, padėsiančiu tapti tokiu pokerio žaidėju, kokiu tu trokšti.
