Pradėkime nuo to, kad pusiausvyra „range balance” nėra tik viskas arba nieko. Tavo naudojami intervalai „range” nebūtinai turi būti tobuli, tikrai nebūtina palaikyti tos tobulos proporcijos, kurią minėjome praėjusiame straipsnyje. Pakalbėkime apie netobulumus. Tikrame pokerio žaidime, informaciją, kuri apima tavo naudojamas rankas, oponentai gauna labai labai lėtai. Pagalvok apie tai – jie pamato vieną ranką per showdown'ą, o dauguma rankų pokeryje net neatverčiamos. Dar daugiau, užima laiko, kol varžovas pamato ranką, kuri jam atskleidžia tikrai daug išskirtinės informacijos apie tavo žaidimą. Gali prasisukti tūkstančiai rankų, kol jis vėl pamatys ranką, kuri patvirtins arba paneigs jo pirmine informaciją. Dauguma tavo naudojamo rankų intervalo, ilgą laiką bus nežinoma todėl, kad tokia informacija realiame pokeryje renkama labai lėtai, taigi gali daryti ką nori, kol tavo priešininkas susipras kas vyksta ir pradės reaguoti atitinkamai.
Ne tik informacija pokeryje yra netobula. Žmonės taip pat mėgsta į ją sureaguoti netobulai. Pavyzdžiui, net jeigu tavo priešininkas pagauna tave blefuojant, nereikia jam įrodinėti, kad turi užtektinai stiprių rankų, norint kad jis tave vėl pradėtų gerbti. Dažniausiai užtenka parodyti, kad turi keletą. Jei tavo varžovas, staiga, per kortų atvertimą pamatys nuts'us neįprastoje situacijoje, kurioje prieš tai blefavai, jis tavęs nebegaudys tokioje situacijoje, nes padarys išvadą, kad šioje vietoje tu pakoregavai savo žaidimą ir savo range ir jau daugiau nebeblefuoji. Tvirtos tokio tipo išvados yra dažnai atliekamos iš štai tokių, ryškių, pastebėjimų. Vietoj to, kad galvotų: “Taip, vieną kartą mačiau nuts'us, o kitus aštuonis kartus tai buvo blefas, taigi jo intervalą sudaro 89% blefų”, priešininkas pagalvos, kad tu visiškai pakeitei savo strategiją. Po to jam reikės pamatyti ženklų kiekį rankų, kad įsitikintų, jog neturi pakankamo kiekio nuts'ų savo intervale, kuris padarytų jį neįveikiamu. Visa tai vyksta ne tik dėl neaiškios ir lėtai renkamos informacijos, bet dar ir dėl to, kad ryškios situacijos (tokios, kaip pamatyta stipri korta) labiau įsirėžia į atmintį, negu lėtai renkami duomenys.
Labai dažnai, norėdami subalansuoti savo intervalą, žaidėjai padaro didelę klaidą galvodami, kad kitas žaidėjas galvoja taip pat kaip ir jie. Netgi, kad mato visą situaciją taip pat kaip jie. Tai viena didžiausių klaidų, kurią gali padaryti pokerio žaidėjas ir dėl kurios jis atsisako pelningų blefų.
Pavyzdžiui, sakykime, mes esame situacijoje, kurioje svarstome padaryti štai tokį veiksmą: 3 bet blefas riveryje, parodant runners-runners eilę, tai nutolusi vieta nuo centro. Apgalvodamas tokį blefą, gali suvokti, kad niekada čia eilės neturėtum, nes būtum žaidęs kitaip jau nuo pat pradžių. Taip pat gali pradėti sau galvoti, kad tai neracionalu, nes su eile išviso žaidžiama ne taip. Štai tokia ir yra galvojimo, kad kitas žaidėjas viską mato jūsų akimis, klaida. Esmė tame, kad netgi jeigu jis ir galvoja taip pat kaip ir tu, jis negali žinoti ar tu backdoor eilę taip žaidi visada. Gali būti, kad jis išvis dar neturėjo progos išanalizuoti tokių duomenų apie tavo žaidimą. O dar geriau, kad galbūt jis net nepastebėjo kai tokia informacija buvo jam priešais nosį, gal jis matė, bet pamiršo. Yra daugybė informacijos rinkimo stadijų tarp to, ką pastebi tu ir to, ką pastebi kitas žaidėjas. Turi tai atsiminti, kitu atveju prarasi daugybę pelningų situacijų, tiesiog prašančių blefo.
Šiai taisyklei yra svarbių ir akivaizdžių išimčių, kuriose neįveikiamas „unexploitable” ir “tobulas” balansas yra svarbus. Tai situacijos, kuriose informacijos gavimas yra nestabilus ir labai greitas. Pavyzdžiui, bet kurioje arti centro esančioje vietoje, tokioje kaip preflop 3bet'inimas, tu negalėsi išsisukti su 3bet'u turėdamas prastą ranką. Tavo varžovai tokį elgesį kaipmat pasižymės ir reaguos į jį labai greitai. Bet kuo toliau nuo centro nutolusi vieta, tuo informacija darosi sunkiau gaunama, taigi darosi sunkiau greitai reaguoti, taip pat prisideda daugiau psichologinių subtilybių ir tu tampi mažiau pastebimas, sunkiau tave išnaudoti.
