Pokerio žaidėjas turi gerai suprasti tiek kaip veikia jo sąmonė, tiek pasąmonė. Pasąmonė vis dar turi blogos reputacijos šleifą, susirinktą iš intelektualiosios istorijos. Froido atradimų beveik neįmanoma ignoruoti. Jo dėka terminas „pasąmonė” tapo susietas su tokiomis sąvokomis kaip slopinimas, slapti motyvai, aistra šeimos nariams, kastracijos baimė ir daugybė kitų pseudomokslinių sensacijų. Nors šiuolaikinė psichologija daugelį Froido skelbiamų atradimų atmetė kaip moksliškai abejotinų, pasąmoninio proto apibrėžimas, kurį jis pasiūlė, vis dėl to yra labai tikras ir aktualus, nors ir kitokiu būdu negu jis įsivaizdavo.
Visi gerai žinome, kad apibrėžti sąmonę yra sunku, tačiau tai nereiškia, kad turėtume pasimesti kalbos ir filosofijos labirintuose. Paprasčiausiai sakykime, kad sąmonė yra proto dalis, kurią tu sąmoningai supranti ir kurią gali tiesiogiai kontroliuoti. Pasąmonė yra proto dalis, kurios daugiausiai sąmoningai nesuvoki ir neturi tiesioginės kontrolės. Ji valdo tavo automatinius procesus, veiksmus, ir mintis.
Dauguma žmonių visiškai klaidingai supranta kaip veikia jų protas. Tiesą sakant, gal tai ir gerai, pažinimo detalės nepaveikia jų kasdieninio gyvenimo. Bet kaip pokerio žaidėjui, tau tavo protas yra pagrindinė sąsaja tarp tavęs ir žaidimo. Tavo protas taip pat yra svarbiausia kliūtis, trukdanti progresui. Yra labai svarbu, kad susitaikytum su jo savitumu ir silpnybėmis bei jas pažintum giliau.
Pirmas svarbus teiginys apie protą: jis nėra tęstinis. Jis yra nesulyginamas, sudarytas iš skirtingų dalių, išskirstytas ne tik erdvėje, bet ir tam tikromis schemomis. Sąmonė ir jo konstruktai sudaro tiktai vieną elementą iš daugybės kitų esančių prote.
Yra daugybė klasikinių psichologinių eksperimentų, demonstruojančių proto susiskaidymą. Pavyzdžiui, kažkada atskiriant didžiosios smegenų žievės jungtį, tiltą, tarp dviejų smegenų pusrutulių, buvo gydoma sunkiai suvaldoma epilepsija (retais atvejais tai vis dar atliekama). Kai mokslininkai stebėjo išgyvenusius subjektus, atskleidė labai dramatiškus pokyčius. Kai šiems, „padalintų smegenų”, pacientams būdavo parodomas paveiksliukas tik kairiajai akiai, pacientas negalėdavo pasakyti, kas jam yra rodoma, taip yra todėl, kad kaire akimi matomas vaizdas yra apdorojamas dešiniajame smegenų pusrutulyje, o kalbos kontrolės centras yra kairiajame smegenų pusrutulyje. Didžiosios smegenų žievės atskyrimas nutraukė ryšį tarp dviejų smegenų pusrutulių, taigi pacientai galėdavo tik atpažinti, tačiau įvardinti, ką mato nebegalėdavo. Paprašyti paimti ir pamanipuluoti daiktu tiriamieji lengvai tai padarydavo. Objektą jie nulaikydavo puikiai, tačiau jeigu jis atsidurdavo kairiajame vaizdiniame lauke, negalėdavo jo įvardinti. Jei objektas pakliūdavo į dešinįjį lauką, kuris kontroliuojamas kairiojo smegenų pusrutulio, jie puikiai jį įvardindavo.
Kitas pavyzdys yra apie aklumą su regėjimo likučiu. Aklumas su regėjimo likučiu yra retas neurologinis sutrikimas, atsiradęs dėl pažeistos regos žievinės zonos. Asmenys su regėjimo likučiu tiki, kad jie yra akli. Jie tvirtina, kad neturi jokios sąmoningos regėjimo patirties. Tačiau, kai parodomas objektas jų regėjimo lauke ir paprašoma atspėti daikto buvimo vietą ar judėjimo kryptį, nors jie ir primygtynai tvirtindavo, kad nemato, mostelėdavo neįtikėtinai teisinga kryptymi. Tai yra stebėtinas atradimas. Jis sako, kad ryšys tarp jų sąmonės ir matymo aparato yra nukirstas, tačiau jų pasąmonė vis dar apdoroja ir priima vaizdinę informaciją. Taip pat pacientai su šiuo sutrikimu gali laisvai sugriebti ir manipuliuoti daiktais, kurių jie teigia, kad nemato.
Tai tik ledkalnio viršūnė. Nors dauguma eksperimentų su žmonių smegenimis yra negalimi (tai būtų neetiška), yra surinkta tikrai labai daug informacijos apie proto architektūrą per atsitiktinius eksperimentus. Per tiek metų stebėjimų ir eksperimentų, turime įrašus apie beveik visus įmanomus smegenų pažeidimus. Mokslininkai matydami, kaip pažeista viena ar kita smegenų dalis paveikia paciento elgesį, atrado daugybę pastebėjimų apie smegenų
funkcionavimą ir modalumą.
Pavyzdžiui, afazijos – pakenkimas kalbai. Broka afazija tai būklė, kai tiriamasis supranta atskirų žodžių reikšmę, bet negali suformuoti ir gerai perprasti sakinio. Tai kyla iš labai specifinio smegenų modulio pažeidimo. Taip pat yra Vernikio afazija, kurios metu pacientas gali puikiai kalbėti, bet visiškai nesupranta ką kalba ar rašo kiti žmonės. Šie sutrikimai parodo, kaip siaurai
gali būti specializuotos tam tikros smegenų sritys, net tokiuose kompleksiškuose dalykuose,
kaip kalba.
Kuo daugiau sužinome apie smegenis, tuo labiau suvokiame kokios jos yra fragmentiškos.
Evoliucinė biologija dar labiau tai nušviečia, parodydama kaip mūsų smegenys išsivystė nuo reptilijos ir neo-žinduolio iki dabartinio žmogaus. Neo-žievė – vieta, kurioje „sėdi” mūsų sąmonė, pažinimas ir racionalumas, yra naujausias smegenų struktūros papildymas. Bet dauguma mūsų judesių, elgesio ir kitų funkcijų yra reguliuojama senesnių, nesąmoningų proto struktūrų. Sąmonė yra naujokė. Žinduoliams, iš kurių išsivystė žmogus, labai gali būti, kad sąmonė buvo tik šalutinis produktas, vaidinantis mažą vaidmenį jų smegenų procesuose, priešingai negu mums, Homo sapiens.
Taigi, kas yra sąmonė? Sąmonė yra naujai kilęs sugebėjimas mūsų žinduoliškose smegenyse. Esanti mūsų neo-žievėje, ji nuolatos sintetina mūsų suvokimo pojūčius, emocijas, atmintį ir pažinimą į nenutrūkstamą patirtį. Štai kas yra sąmonė.
Ir žinoma, sąmonė yra efektyvi išorinio pasaulio šviesos signalų nešėja. Tačiau, kodėl tu turėtum daryti išvadą, kad ji taip pat gali vaidinti tokį patį svarbų vaidmenį tavo vidiniame pasaulyje? Kodėl turėtume daryti išvadą, kad sąmonė yra sumodeliuota taip, kad suvoktų, plačius pasąmonės vandenis mūsų prote. Tiesą sakant, ta nedidelė proto dalis, kuri lieka už pasąmonės, sąmonės yra prafiltruojama per jos pačios konceptus ir rėmus. Žvelgiant iš evoliucijos pusės, daugiau nieko ir nereikia. Kol sąmonė bando apdoroti savąją dalį, likusi smegenų dalis yra įtraukta į sudėtingą neuronų veiklą, padedančią palaikyti gyvybę ir kitas funkcijas.
Kitas svarbus teiginys apie protą: sąmonė neturi priėjimo prie visų proto dalių. Ir tai ne dėl to, kad padarei kažkokią klaidą. Tiesiog taip jau sukurtos mūsų smegenys.
Mes jaučiame, kad mūsų sąmoningasis aš privalo būti tai, kas mes esame. Mūsų sąmoningos patirtys pirmiausia yra „aptariamos” mūsų neo-žievėje. O mūsų protas yra sudarytas iš daug daugiau elementų negu tik sąmonės dalis. Ir tokiu būdu, žiūrint plačiau, mes esame daug daugiau negu mūsų sąmonė.
