Iki šiol mes išnagrinėjome daugybę mokymosi mechanizmų, bet jeigu norime pilnai suprasti jų reikšmę šiame žaidime, turime aptarti žaidėjo, kuris vadovaujasi jausmais konceptą.
Šią personą supa miglota ir tamsi mitologija. Jis yra paslaptingų šaltinių dvasia. Niekas negali paaiškinti kaip ar kodėl jis yra geras žaidėjas, net jis pats. Jis, lyg skvairas gimęs valstiečių šeimoje, išsitraukiantis mitinį, paties pasidarytą, kardą iš akmens. Jis yra laimingas atsitiktinumas, išimtis. Jis neturėtų būti toks puikus žaidėjas, tačiau yra.
Tikriausiai jo negalėjimas mus taip jaudina. O galbūt mes turime svajonę būti tokie kaip jis. Galų gale kas gali būti demokratiškiau, labiau padrąsinančio nei jaučiančio žaidėjo galimybė. Deja, tai neišsipildo, ši sąvoka yra mitas.
Bet prieš paaiškindamas kodėl taip yra, noriu aiškiai apibrėžti, kas yra žodis „jausmas“. Pavadinimas jaučiantis žaidėjas apibrėžia, kaip jis pateisina savo veiksmus. Kai tokio žaidėjo paklausi, kodėl jis blefavo, jis atsakys: „Nes jaučiau kad tai teisingas veiksmas“. Jo atsakymų kilmė yra visiškas slėpinys. Ten, kur mes remiamės kombinatorika, bet‘inimo logika, arba savo pačių užrašais, jaučiantis žaidėjas remiasi dievu savo galvoje. Tačiau, kažkaip neįtikėtinai, dievas jo galvoje paprastai pasirodo teisus. Yra daug žaidėjų, kurie įkūnyjo tokio žaidėjo mitą. Asmeniškai aš, visada mačiau Ilari‘į Sahamies‘ą (Ziigmund‘ą), kaip aiškiausią to pavyzdį. Žinoma, yra daugybė kitų. Ir nors mačiau daugybę ateinančių ir išeinančių tokių žaidėjų, maža dalis jų išlaikė laiko išbandymą.
Yra priimta manyti, kad jaučiantis žaidėjas turi unikalų mąstymo stilių. Kol dauguma žaidėjų mąsto analitiškai ir yra susikoncentravę į teoriją, jausminis žaidėjas yra intuityvus. „Jautimas“ dažnai suprantamas kaip mąstymo stilius, lyg skirtumas tarp garsinio ir vizualinio mokymosi. Taigi, jautimas yra trumpiausias kelias į intuiciją – grynąją, pasąmonės kompetenciją, kurią jau esame aptarę anksčiau.
Haseeb Qureshi
