Tuo tarpu kai dauguma pokerio žaidėjų daro klaidą slėpdamiesi už savo ribų, yra tik keletas tokių, kurie nuosekliai jas peržengia (nuodėmė, kurią retkarčiais darome visi). Tai dažniausiai vadinama FPS (fancy play syndrome). Kaip jau ir pats pavadinimas sako tai bandymas sužaisti įmantriai ten, kur paprastas ir akivaizdus veiksmas būtų žymiai geresnis pasirinkimas. Kaip buvimas nuolatine problema žaidėjui, chroniškas FPS yra gana retas.
O ką galėtume papasakoti apie pati FPS?
Nepaisant plačiai paplitusio šio termino naudojimo, pavadinimas „fancy žaidimo sindromas” yra šiek tiek apgaulingas, nes atrodo kad toks sindromas reiškia jog žaidėjas yra „pernelyg kūrybingas”. Iš tiesų būtų galima ginčytis, jog tokiam žaidėjui paprastai kaip tik pasireiškia kūrybos trūkumas.
Jei žaisdamas esi apsėstas šio sindromo, tai iš tikrųjų reiškia kad savo oponentui priskiri tam tikros rūšies minčių procesą, visiškai nesiderinantį su realybe. Pats paprasčiausias to pavyzdys yra kamikadzinis blefas – spot'as, kuriame tavo varžovas į banką įdeda didelę savo stack'o dalį, su aiškiai nuspėjamu stipriu hand'u, o tu, bandydamas laimėti, mėgini priversti jį nusimesti, nepaisydamas gerų jo odds'ų atsakyti, nes manai, kad toks stiprus sužaidimas privers jį patikėti, jog turi nuts'us.
Taigi, kokia yra ta problema, neleidžianti pavadinti viso šito veiksmo „kūryba”? Yra daug šansų, kad jei kažkas atlieka daug tokios rūšies blefų (ir yra vadinamas FPS apimtu žaidėju) iš tiesų neišranda nieko naujo. Jis paparasčiusiai turi tendenciją neteisingai priskirti kitiems žmonėms galimybę nusimesti didelius hand'us. Toks žaidėjas neišbando daugybės skirtingų eksperimentinių žaidimų, jis paprasčiausiai spekuliuoja tuo pačiu veiksmu vėl ir vėl, tikėdamasis kad galiausiai tai suveiks ar kad jis pagaliau pasigaus tam tinkamą situaciją.
Na, o tikroji kūryba pasireiškia naujovių išbandymu. Tai reikalauja šiek tiek savęs stebėjimo ir suvokimo, kad tai ką manai esant kūryba iš tikrųjų gali būti tiesiog blogo žaidimo pateisinimas. Bet atsakomybės už savęs analizavimo prisiėmimas yra iššūkio, padedančio geriau suvokti save, dalis.
Jei esi fancy žaidimo mėgėjas, siūlyčiau prote „įsidiegti” du naujus įsitikinimus: „žmonės paprastai tai turi” ir „žaidėjai nenusimeta kai tai turi”. Jeigu sutvirtindamas šiuos du naujus įsitikinimus, juos sau vis priminsi, tikėtina, kad daug labiau atsipalaiduos tavoji, perdėta ir neteisinga linkme nukreipta, agresija.
Tačiau jeigu tave vadina FPS žaidėju vien dėl to, kad tikrai esi kūrybingas, tuomet, be abejo, tęsk savo kelionę. Neleisk etiketei tavęs sulaikyti. Tol, kol mokaisi iš savo eksperimentų ir pastoviai bandai naujus ir sudėtingus dalykus, nesvarbu kuriame savo pokerio karjeros taške esi, tobulėsi. Žinoma, susirasti gerą pokerio mokytoją, kuris padėtų apšlifuoti tavo eksperimentus irgi nebloga mintis. Tačiau, bet kuriuo atveju turi daryti viską, ką gali, kad iš savo eksperimentų išmoktum kuo daugiau .
Vienas protingas džentelmenas kartą pasakė: „Turi padaryti kiekvieną įmanomą klaidą vieną kartą, bet tik vieną.”
