Taip, kaip numanomi odds’ai gali pavirsti atvirkštiniais numanomais odds’ais, taip ir blefo equity gali pavirsti atvirkštine blefo equity. Įsivaizduokime, kad žaidžiame hand’ą su nut blocker’iu, planuojame stiprų bet’ą, jeigu žaidime atsiras spalvos draw, nes manome, kad varžovas niekada nežais draw su tuo, ka dabar turi. Jeigu jis nuspręstų žaisti spalvos draw su tuo, ką turi ir kitaip negu mes tikėjomės, mums patiems iškiltų grėsmė pralošti daugiau pinigų, nei buvome suplanavę, jei vis tik spalvos korta tikrai iškristų. Blefo equity naudojimas prieš žaidėją, kuris slowplay’ina ar struktūrizuoja savo range’ą kitaip nei mes manome, gali atsigręžti prieš mus pačius. Šalia blefo ir atvirkštinės blefo equity yra dar vienas svarbus aspektas, kurį dauguma žmonių supranta klaidingai.
Klausimas pamąstymui: kokį hand’ą nori reprezentuoti žmonėms, kai blefuoji? Dažniausiai žmonės intuityviai atsako: stiprų. Bet tai yra neabejotina klaida.
Jeigu gerai pagalvosime, tavo oponentui mažai rūpi, tavo ranka stipri ar ne, kas jam rūpi, tai ar jo hand’as gali beat’inti taviškį. Taigi, jei jis turi silpną hand’ą, tau nereikia reprezentuoti stipraus, tau tik reikia parodyti, kad turi šiek tiek stipresnę ranką, negu jo.
Tai dažna klaida pokerio žaidėjų, galvojančių apie blefą, tarpe. Jie susikoncentruoja ties blefais vietose, kuriose gali reprezentuoti, kad turi spalvą ar eilę, setus ar over poras ir kitus panašius hand’us. Bet iš tiesų, visi šiti hand’ai turi labai žemą frequency. Tikrai negauni jų taip dažnai, kaip norėtum. Tai kam tada taip smarkiai stengtis rodyti, kad juos turi?
Vietoj to geriau parodyti, kad turi medium pocket pair ar top porą su žemu kicker’iu. Turėtum dažniau naudoti blefą eiga check/check/bet, check/bet/bet ar bet/check/bet, tokia eiga savaime parodo silpnesnio tipo hand’us. Tokias rankas gauni pakankamai dažnai, todėl ir blefuoti gali dažniau. Tokiu būdu nelaimėsi didelių potų, bet potai kuriuos laimėsi, ilgajame laikotarpyje prisidės prie rezultatų. Laimėti 10bb per 100 hand’ų, akivaizdžiai padidina winrate’ą.
Sekantį blefo principą, gali priimti, kaip aukštesnio lygio principą, nes jis labai priklauso nuo psichologijos. Darykime išvadą, kad varžovas yra gana protingas ir aktyviai galvoja apie tavo range’us. Esi situacijoje, kurioje visi tavo hand’ai turės bent kiek showdown vertės. Galiausiai tavo varžovas prieis išvados, kad pasirinksi mažiausiai rizikingą kelią (tai paprastai yra gera prielaida). Taigi, kai jis žinos, kad tu tikriausiai dažniau checkinsi ir tik retkarčiais, atsistiktinumo dėka, laimėsi niekuo nerizikuodamas, oponentas darys prielaidą, kad tai ne blefas. Taigi jis sumažins tavo blefo frequency iki minimumo. Ir štai čia ir yra ta vieta, kada tu turi blefuoti.
Bendrai šis princips skambėtų taip: situacijose, kuriose priešininkas galvoja, kad tau nėra reikalo blefuoti, tu turėtum blefuoti. Žinoma, šis principas galioja tik tuo atveju, jeigu varžovas galvoja apie tokius dalykus arba vieta yra pakankamai nutolusi nuo centro, kad jis sąmoningai pagalvotų apie blefo galimybę. Jeigu jis negalvoja apie tavo psichologiją, ar paprasčiausiai yra išsiblaškęs, tada šį principą galima mesti per bortą.
Kaip matote, blefas yra kur kas daugiau negu tik stiprios rankos reprezentavimas, čia yra daugybė subtilesnių aspektų.
