Kokios mūsų vertybės? Pagal etinius standartus mes vertiname moralinę lygybę. Kulinarijoje vertiname skonį. O pokeryje labiausiai mes turėtume vertinti pinigus, nes vien dėl jų stengiamės optimizuoti savo žaidimą. Bet ar vertiname?
Nuo seno yra tikima, kad pokerio žaidėjai turi būti bejausmiai, nereikšti emocijų, rūpintis tik pinigais. Tiesą sakant, net jei tai ir nėra taip labai akivaizdu, žaidėjams rūpi daug daugiau dalykų. Šią temą šiek tiek palietėme, kai kalbėjome apie tilt'inimą. Pokerio žaidėjai linkę dažnai priimti finansiškai nepalankius sprendimus.
Apsvarstykime keletą idėjų, kurias jie renkasi vietoj pinigų: variacijos sumažinimas, nerimo mažinimas ( žaidžiant tighter), noras šiaip pasilinksminti, bandymas išvengti nuobodulio, azarto gaudymas, ego patenkinimas, jausmas, kad esi geresnis nei varžovai, jausmas kad esi kietas, jausmas, kad esi bendruomenės dalis, varžymasis, pykčio išliejimas, geras miegas, subalansuotas gyvenimo būdas, jausmas, kad tobuliniesi ir sąrašas galėtų tęstis ir tęstis.
Kaip pokerio žaidėjai, tokius kompromisus mes atliekame pakankamai reguliariai. Nors tikriausiai niekada apie juos labai stipriai nepagalvojai, kaip apie tokius, tačiau štai kas jie iš tikrųjų yra. Turėtum pastebėti šiuos išdavikus, siekiančius sugriauti tavo racionalumą. Apie šiuos pasirinkimus reikėtų galvoti kaip apie indikatorius, rodančius tavo vertybes.
Jei pasirenki baigti pelningą mačą tik todėl kd jis tau nuobodus, ar pasirenki žaisti agresyviau tam, kad pasilinksmintum arba jeigu nusprendi žaisti 8 valandas be pertraukos tam, kad pasiektum lygiąsias, neturėtum apie šiuos pasirinkimus galvoti tik kaip apie neracionaliai veikiančius prieš tavo pasirinkimą „pasidaryti kiek įmanoma daugiau pingų”. Iš tiesų šie pasirinkimai reiškia, kad tavo vertybės yra visai kitos, ir jas iškeiti į $ EV. Galbūt nesirenki tų vertybių racionaliai, bet čia jau kitas reikalas.
Gali pastebėti, kad kai turi sesiją, per kurią sieki lygiųjų, iš tikrųjų tu vertini ne pačias lygiąsias, tu sieki lygiųjų tame momente. Ir tai nėra tas pats. Tai svarbus pastebėjimas – ne visos vertybės yra lygios viena kitai. Aišku kaip dieną, kad pinigus mes vertiname visai kitaip negu vertiname pasiektas lygiąsias. Šis skirtumas žinomas kaip norų pasiskirstymas tam tikra tvarka.
Pirmos eilės norai yra tie, kurių nori bet kuriuo momentu. O dalykai, kurių tu nori norėti arba vertybės, kurias nori puoselėti yra antros eilės norai. Pavyzdžiui, jeigu bandai mesti rūkyti, tada pirmos eilės noras bus tuojau pat surūkyti cigaretę, kad praeitų troškimas, o antros eilės noras (tai, ko norėtum norėti) – kad nenorėtum tos cigaretės. Taigi, tu bandai save spausti ir priversti galiausiai nebenorėti rūkyti cigaretės, pakeisti savo pirmos eilės norą. Beveik visada bus nemažai prieštravimų tarp pirmojo ir antrojo norų.
Nereikia nė sakyti, kad turėtum bandyti priartinti dabartinį save prie idealiojo aš. Bet problemos kyla tada, kai pokerio žaidėjas klaidingai tiki, kad pinigų darymas yra vienintelis antros eilės noras. Jis pradeda galvoti, kad pinigai yra vienintelis dalykas, kurio reikia norėti. Tačiau pinigai patys savaime nėra labai reikšmingi. Pinigai yra vertingi tiek, kiek jie veda į laimę. Laimė turėtų būti antros eilės noras, o pinigai kaip priemonė, reikalinga tiek, kiek ji gali tą laimę suteikti. Bet laimė taip pat yra apibrėžiama ir kitais būdais, pavyzdžiui, kaip galimybė žaisti smagius mačus, galimybė išvengti nuobodžių sesijų, geras miegas ar rūpestis savo kūnu, variacijos ir streso mažinimas, o gal net iššūkio sau metimas pasirenkant sudėtingą priešininką. Dažnai mes renkamės laimę vietoj pelno daugybe būdų. Ir viskas su tuo yra gerai. Žinoma, yra emocijų, kurių turėtume norėti vengti, tačiau paneigti visą emocinį gyvenimą pokerio žaidėjui yra didelė klaida. Pokeris užima tam tikrą vietą tavo gyvenimo kontekste. Nereikia norėti tapti bejausmiu robotu – tai netgi neįmanoma. Emocijų paneigimas nepadarys tavęs laimingu, o argi ne tai ir yra visko esmė?
