Yra sena klišė, teigianti, kad žmogus yra racionalumo egzempliorius ir proto prievaizdas. Ši idėja yra atėjusi iš Šviečiamojo amžiaus. Dabar, kai optimizmas išėjo iš mados, psichologijos tyrimai, surinkti per paskutinius 150 metų parodė kaip ištikrųjų toli nuo racionalumo mes esame.
Patyrinėkime tai iš evoliuciškai-psichologinės perspektyvos. Vietoj to, kad darytume prielaidas, kaip tai darė XIX a. mąstytojai, tikėję, kad žmogaus protas yra idealiai pritaikytas vykdyti racionalias komandas, geriau galvokime apie protą, kaip apie evoliucionavusį mechanizmą, gebantį išpildyti evoliucinius poreikius. Tai, ko turėtume tikėtis iš proto nebūtinai yra racionalumas savaime, bet labiau tai, kas mums labiausiai padėtų išgyventi.
Jei smegenys evoliucionavo taip, kad padėtų mums išgyventi tomis sąlygomis, kuriomis gyveno pirmieji žmonės, tai neturėtų būti nuostabu, kad protas yra įvaldęs tas sritis, kurias ir turėtų išmanyti tokiu atveju. Kam primatams džiunglėse ar savanoje miklinti proto sugebėjimą tinkamai apskaičiuoti tikimybes?
Mes turime žinoti kam skirtas mūsų protas ir jį priimti kaip įrankį, padedantį samprotauti, bet tuo pačiu turintį ir trūkumų. Mūsų smegenys linkusios į klaidas ir pokeryje šios klaidos gali būti downfall'o priežastimi. Vienintelis būdas to išvengti, tai informuoti save pačius ir bandyti susidoroti su šiomis klaidomis sąmoningai.
Kas liečia pažinimo ribotumą, yra dvi didelės idėjos. Pirmoji kalba apie ribotą racionalumą. Ribotas racionalumas yra tezė, kad žmogaus racionalumas yra sukonstruotas iš trijų faktorių: žmogui pasiekiamos informacijos, gaunamos informacijos apdirbimo ribotumo ir laiko kiekio, skirto sprendimui priimti. Nors mes ir galime įsivaizduoti kažkokį idealų racionalumą, kuris atsižvelgia į visus galimus faktorius, tobulai juos pasveria, apgalvoja ir abejingai padaro išvadas, tam, kad pasirinktų geriausią sprendimą, žmonės taip nedaro. Mes tiesiog negalime to padaryti. „Tikrasis” racionalumas yra fantazija, bent jau mums, žmonėms. Geriausia, ką mes galime padaryti, tai dalinė racionalumo versija, privesta prie mūsų proto mechanizmo.
Kita sąvoka, su kuria jau esame susidurę, tai kognityviniai poslinkiai (cognitive biases) arba šališkumas. Kognityviniai poslinkiai yra pastovūs elgesio klaidų šablonai, kurie vyksta žmogaus mąstyme. Šie poslinkiai geriausiai suprantami, kaip išsivystę dėl tam tikrų priežasčių. Pavyzdžiui, jie gali būti naudingi kultūrinei ar emocinei gerovei, arba gali funkcionuoti kaip efektyvi problemų sprendimo metodika, leidžianti mums daug greičiau priimti paprastus sprendimus situacijose, kuriose tikslumas nėra svarbus.
Yra daugybė sugebėjimų, kurie evoliucijai pasirodė svarbesni negu racionlumas. Tai greitis, našumas, ir žinoma, sugebėjimas išgyventi. Tokiu būdu mūsų evoliucionavęs protas pirmenybę teikia patogiai iliuzijai vietoj realybės. Bet pokerio žaidėjams svarbūs sugebėjimai yra visai kiti negu evoliucijos parinktos ir ištobulintos savybės. Pokeryje vertinamas abejingumas ir šaltas racionalumas. Pokeryje nėra vietos iliuzijoms. Kuo arčiau realybės esate, tuo geresniais pokerio žaidėjais tampate.
