Kiekvienas žaidėjas prie pokerio stalo dėl kažko kovoja. Kaikurie dėl pinigų, kaikurie kovoja dėl kovos, kiti tam, kad gerbtų save. Kiekvieno motyvacija, varanti į priekį ir verčianti mesti blind'us, yra skirtinga. O jeigu žaidėjęs yra visiškai tilt'inęs? Ko nori jis?
Pinigų? Ne visai. Nėra blogesnės padėties rinkti pinigus iš kitų, negu esant visiškam tilt'e. Dažniausiai toks žaidėjas netgi kyla į didesnius limitus, ir žaidžia su tais, kurie yra geresni už jį. Sakykime, kad yra 70% tikimybė, kad jis daug praloš ir 30% tikimybė, kad turės lygiąsias. Mes galime tiesiog daryti išvadą, kad toks žaidėjas yra visisškai neracionalus tokiu būdu bandydamas prasimanyti pinigų. Tačiau čia viskas per paprasta. O ką, jeigu mes manytume, kad jis žino ką daro ir netgi veikia turėdamas savų paskatų. Jeigu taip yra iš tiesų, ko tada jis iš tikrųjų nori?
Modifikuoti savo savimonę – štai ko jis iš tiesų nori. Jis nori pabėgti iš istorijos, kurioje šiuo metu gyvena. Žaidėjui downswing'e, jo visas downswing'as atrodys kaip vienas besitęsiantis skausmingas įvykis, kuris jungia jį su prieš tai buvusiu aukštu tašku. Tačiau sesija, pilna intensyvaus, audringo tilt'o, viską pakeičia. Tie 30% tikimybės, kad bus lygiosios, leidžia pabėgti nuo skausmo ir baigti downswing'ą. Net jeigu 70% tikimybė išsipildys ir jis praloš daugybę pinigų, žaidėjas praloš tiek daug, kad daugiau nebesijaus stovintis vietoje, nebebus pririštas prie savo buvusių aukštumų. Perkraus savo savimonę.
Ar kada nors buvai pralošęs tiek, kad jauteisi lyg būtum naujoje vietoje? Tai viską pakeitė. Staiga tu turėjai save įvertinti iš naujo, pradėti viską nuo pradžių.
Tai ir yra sau pasakojamos istorijos „nuresetinimas”. Tai spaudžia taip stipriai iš kitos pusės, kad jautiesi visiškai išsidarkęs, beveik atsirefresh'inęs. Tai ryžtingai kuriamas naujas tavo asmenybės skyrius. Tu daugiau nesi susisiejęs su nuosmukiu, kurį jautei paskutiniu metu – viskas pradedama iš naujo. Tai lyg senos spintos išmetimas, persikraustymas į naują butą ar Naujųjų Metų sąrašo kūrimas. Tai lyg atskaitos taškas, kuriame vėl pradedama viskas iš naujo. Gali skambėti keistai kai paaiškinama tokiu būdu, tačiau tai yra tai, ką patiriame – tai jausmas kad esi laisvas nuo senosios istorijos. Tai atsipalaidavimas.
Stipriai tilt'inęs žaidėjas tokiu būdu užsitikrina, kad patirs proto perfromavimą. Štai dėl ko jis kovoja. Jis nori būti laisvas nuo savo istorijos ir tam tikru atžvilgiu, tai labai protinga paskata. Vienintelė problema yra ta, kad žiūrint iš antros eilės perspektyvos, tai nėra pats geriausias būdas šitai padaryti, nes toks būdas sabotuoja ilgalaikius tikslus (būtent, pinigų „darymą”). Vietoj to, kad paaukotume visa tai nuresetinimui, būtų daug geriau, jeigu pabandytume patys performuluoti savo įsitikinimus.
Savimonės pasakojimai, tai istorijos, per kurias mes jaučiame save, o performuluoti įsitikinimai tai tų pačių istorijų perrašymai. Ne kartą esame susidūrę, kad tokie performavimai yra labai naudingi, tačiau kaip iš tiesų įsisavinti savo naują istoriją?
Paprastai. Tiesiog pasakojant ir pasakojant ją sau vis iš naujo, vėl ir vėl. Kodėl senovės graikai tikėjo istorijomis apie Dzeusą ir Apoloną niekada nematę jokių įrodymų apie juos? Jie tikėjo dėl pasakotojų galios. Istorijos įgauna jėgą, kai yra pasakojamos vis iš naujo ir iš naujo. Jeigu pasakojama nuoširdžiai, istorija tampa vis galingesnė, vis labiau įtikinama ir galiausiai tau nelieka nieko kito kaip tik patikėti.
Taigi, apgalvok sau pasakojamas istorijas. Galbūt jos nebus akivaizdžios, bet jeigu tu ištrauksi jas į dienos šviesą, galėsi sau jas atskleisti. Tyrinėk šias istorijas ir nuspręsk, kaip galėtum jas patikslinti, kad jos labiau tau tarnautų. Ir kai geriau įgusi, galėsi visiškai perrašyti savo patirties kelionę.
