Pokeris iš prigimties yra baimę keliantis žaidimas. Nesvarbu koks geras ar koks patyręs žaidėjas esi, visada bus situacijų, kurių bijosi. Bet yra aiškus skirtumas tarp mūsų jaučiamo baimės kiekio žaidžiant pokerį, kiekvienas žaidėjas ją jaučia skirtingai.
Jausti baimę ruošiantis atlikti didelį check-raise'o blefą ar 3-bet'ą riveryje yra normalu. Judant link nepažįstamos teritorijos ar atliekant ekstremaliai rizikingus veiksmus, visiškai natūralu jausti baimę. Taigi neturėtum jaudintis, jeigu didelio, trijų buyin'ų blefo, atlikimas tave gąsdina, jis gąsdintų visus.
O kaip yra tuo atveju, jeigu bijoma kažkokio konkretaus varžovo? Arba flip'ų? Kuo jautresnė žaidėjo jaučiama baimė, tuo ji toksiškesnė pačiam žaidimui.
Pradėkime nuo baimės konkrečiam priešininkui. Labai įprasta naujesniems ar silpnesniems žaidėjams bijoti gerai žinomų ar įsitvirtinusių varžovų. Su šiuo fenomenu savo karjeroje susiduria daugelis. Labai dažnai, kai kas nors atlieka shot'ą į mane, staiga patys ima ir „supsichuoja” patys prieš save. Pradeda atlikinėti nenormalius blefus ar keistai suktas strategijas ir pastoviai žaidžia pernelyg beprotiškai (nes mano, kad prieš mane nėra jokio kito būdo išsilaikyti) arba pradeda žaisti itin koncervatyviai (nes bijo, kad nesusitvarkys su agresija iš mano pusės). Gana dažnai aš tiesiog atsilošiu ir žaidžiu labai paprastai, nekomplikuodamas žaidimo, leisdamas varžovams patiems atlikti darbą už mane ir exploit'inti save pačius.
Nėra jokios priežasties bijoti žaidėjų prieš kuriuos dar nežaidei. Visi pokero žaidėjai yra nugalimi, net ir aukščiausio lygio. Net tokie žaidėjai kaip Phil Ivey ar Phil Galfond, įvaldę dievų pokerį, užtikrinu tave, daro klaidas. Jie turi savo tell'us, savo žaidimo šablonus, jie daro klaidas ir jie gali būti exploit'inti. Kai atėjau žaisti į aukštus limitus ir pradėjau žaisti prieš varžovus, kurie kažkada buvo mano herojai, žaidžiant mažuose limituose, greitai išmokau šią pamoką. Visi, kuriuos kažkada idealizavau, buvo tiesiog pokerio žaidėjai. Įspūdingi pasakojimai, kurios apie juos buvau girdėjęs galiausiai nebedarė jokio skirtumo. Jie išdavė savo tell'us, turėjo blogų įpročių ar leidosi manipuliuojami kaip ir betkas kitas. Taigi, jei susidūrei su priešininku, su kuriuo dar nesi žaidęs, primink sau, kad tai tik dar vienas pokerio žaidėjas. Jei gali išsiaiškinti jų įpročius, laimėsi. Paprasta.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Jei pastoviai praloši konkretiems varžovams, dažnai pradėsi jų bijoti. Pamažu jie pradės atrodyti kaip milžinai, kurie sutraiško tave tau nespėjus net pabandyti. Taip nutinka visiems. Aš turėjau nemažai tokių priešininkų, kuriuos kiti reg'ai lengvai įveikdavo, bet man jie atrodė neįveikiami. Visada bus pora oponentų, kurie prieš tave turės gerą run'ą. Statistika teigia, kad savo karjeros metu, periodiški susidursi su tokiais žaidėjais. Ir mums visada atrodys, kad yra geresnių žaidėjų. Galbūt jie puikiai perprato tavo įpročius ir silpnąsias vietas, o galbūt tu visiškai neprisitaikai prie jų. Mes visada bijosime tokių varžovų. Ir ta baimės paveiks mūsų suvokimą apie juos, o to pasekoje, paveiks kasdienius sprendimus, atliekamus žaidimo metu.
Paprastai mano patarimas yra vengti tokių žaidėjų. Nėra jokio reikalo bandyti su jais žaisti ir spausti save (nebent jie yra išskirtinai fish'iški oponentai). Faktas kad jų bijai yra didelė kliūtis, beprasmiška kovoti nelygioje kovoje. Tau neturėtų būti gėda mesti priešininką. Jūroje visada yra ir daugiau žuvų.
