Turi pralenkti patį save, savo sąmonę. Išlipti iš sosto ir išnagrinėti visą savo sistemą su Niutono objektyvumu. Žiūrėk. Štai kas tu esi. Štai kaip tu galvoji. Nagrinėk ne tik paviršių, kapstyk giliau.
Kad ir kaip būtų tavo protas nebuvo sukurtas žaisti pokerio. Tavo protas priešinasi jam. Tikimybės, abejonės, kognityviniai poslinkiai, nuolat patiriamas didžiulis stresas ir downsving'ai trukdo tavo pastangoms visiškai atsiduoti šiam nuostabiam ir nekantrumą keliančiam žaidimui. Tačiau tu vistiek jautiesi gerai. Pasižadėjai sau, kad neprisiriši prie proto per daug. Tu priimi viską, ką duoda ar ko pareikalauja pokeris. Galiausiai, pokeris yra kova prieš žmogaus neracionalumą. Įvaldyti pokerį, reiškia suvaldyti žmogiškąjį aparatą – protą. Tai kelionė. Ir galbūt, jeigu ji nebūtų tokia sunki, jei tau būtų visiškai lengva save stebėti, pokeris nebūtų toks dinamiškas, pelningas ir energingas žaidimas. Galbūt reikėtų būti dėkingam, kad jis yra toks, koks yra.
Taigi, turi susidurti su užduotimi. Klausinėk savęs. Patrauk viską į šoną ir leisk sau pajusti tiesą, tyrinėk save kito žmogaus akimis, lyg matytum save pirmą kartą.
Sakyk sau tiesą. Bjaurią tiesą. Ko tu nori? Kurioje vietoje tavo įgūdžiai geri, kurioje blogi? Kokios tavo nesėkmės ir laimėjimai? Apie ką tu sau meluoji? Niekas kitas į šiuos klausimus tau neatsakys. Gali sau ir meluoti, jeigu tik nori, niekas tavęs nestabdys. Nėra jokių shortcut'ų. Jokių paslapčių.
Ką manai apie kitus? Ko tu bijai? Ko labiausiai nori iš pokerio? Ką reiškia žaisti prieš tave? Jei negali atsakyti sau į šiuos klausimus, klausk tų, kurie yra šalia tavęs. Jeigu ir jie nežino, klausk savo priešų. Kažkur per vidurį, tarp jų ir tavo suvokimo yra tiesa, koks esi iš tiesų. Turi jos ieškoti.
Klausimas reikalauja būti klausiamas. Kas tu esi? Per visą savo karjerą šito klausimo klausi daug kartų. Bet priklauso tik nuo tavęs, ar esi pasirengęs susidurti su atsakymu.
